Mato 20:1–34
20 Mat dangaus karalystė panaši į šeimininką, kuris ankstų rytą išėjo pasisamdyti darbininkų į savo vynuogyną.
2 Sutaręs su darbininkais po denarą už dieną, nusiuntė juos į vynuogyną.
3 Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė turgavietėje kitus, stovinčius be darbo,
4 ir pasakė jiems: ‘Eikite ir jūs į vynuogyną, ir aš sumokėsiu, kiek pridera.’
5 Taigi jie nuėjo. Apie šeštą ir apie devintą valandą jis vėl išėjo ir padarė tą patį.
6 Galiausiai, išėjęs apie vienuoliktą valandą, rado dar kitus stoviniuojančius ir tarė jiems: ‘Kodėl jūs stovite čia visą dieną be darbo?’
7 Tie atsakė jam: ‘Kad niekas mūsų nepasamdė.’ Jis tarė: ‘Jūs irgi eikite į vynuogyną.’
8 Atėjus vakarui vynuogyno šeimininkas pasakė savo ūkvedžiui: ‘Pakviesk darbininkus ir sumokėk jiems atlyginimą, pradėdamas nuo paskutinių ir baigdamas pirmaisiais.’
9 Tie, kurie buvo pasamdyti vienuoliktą valandą, atėję gavo kiekvienas po denarą.
10 Todėl atėję pirmieji manė gausią daugiau, bet irgi gavo po denarą.
11 Gavę jie ėmė murmėti prieš šeimininką
12 ir sakė: ‘Šitie paskutiniai tedirbo valandą, o tu prilyginai juos mums, kurie nešėme dienos naštą ir kentėme kaitrą!’
13 Bet jis vienam iš jų atsakė: ‘Drauguži, aš tavęs neskriaudžiu. Argi ne už denarą sutikai man dirbti?
14 Imk, kas tavo, ir keliauk. Šitam paskutiniam aš noriu duoti tiek pat, kiek ir tau.
15 Argi aš neturiu teisės savo nuožiūra tvarkytis su tuo, kas mano? O gal todėl šnairuoji*, kad aš geras?’
16 Štai taip paskutiniai bus pirmi, o pirmi — paskutiniai.“
17 Kildamas aukštyn į Jeruzalę, Jėzus kelyje pasivadino savo dvylika mokinių į šalį ir pasakė jiems:
18 „Štai mes kylame į Jeruzalę, ir Žmogaus Sūnus bus atiduotas aukštiesiems kunigams ir Raštų žinovams. Šie pasmerks jį mirti
19 ir atiduos svetimtaučiams, kad iš jo tyčiotųsi, nuplaktų ir prikaltų prie stulpo*. O trečią dieną jis bus prikeltas.“
20 Tada Zebediejaus sūnų motina priėjo su sūnumis prie jo ir išreiškusi pagarbą norėjo kažko paprašyti.
21 Jis paklausė: „Ko nori?“ Ji tarė: „Tark žodį, kad šiuodu mano sūnūs tavo karalystėje atsisėstų vienas tavo dešinėje, o kitas — kairėje.“
22 Jėzus atsakė: „Jūs nežinote, ko prašote. Ar galite gerti taurę, kurią aš gersiu?“ Šie tarė: „Galime.“
23 Jis pasakė: „Mano taurę, tiesa, jūs gersite, bet ne aš sprendžiu, kam sėdėti mano dešinėje ir kairėje. Tai bus tiems, kuriems mano Tėvo paruošta.“
24 Tai išgirdę, kiti dešimt pasipiktino tais dviem broliais.
25 Bet Jėzus pasikvietęs juos tarė: „Jūs žinote, kad tautų valdovai joms viešpatauja ir didžiūnai laiko jas savo valdžioje.
26 Tarp jūsų taip neturi būti. Kas tarp jūsų norėtų tapti didis, tebūna jūsų tarnas,
27 ir kas tarp jūsų norėtų būti pirmas, tebūna jūsų vergas.
28 Žmogaus Sūnus irgi atėjo ne kad jam tarnautų, bet pats tarnauti ir savo sielos atiduoti kaip išpirkos už daugelį.“
29 Jiems išeinant iš Jericho, didelė minia sekė jam iš paskos.
30 Ir štai pakelėje sėdėjo du neregiai. Išgirdę, kad Jėzus eina pro šalį, jie ėmė šaukti: „Viešpatie, Dovydo Sūnau, pagailėk mūsų!“
31 Žmonės griežtai juos tildė, bet anie dar garsiau šaukė: „Viešpatie, Dovydo Sūnau, pagailėk mūsų!“
32 Jėzus sustojo, pasikvietė juos ir paklausė: „Ko norite, kad dėl jūsų padaryčiau?“
33 Šie pasakė: „Viešpatie, teatsiveria mums akys.“
34 Gailesčio apimtas, Jėzus palietė jiems akis. Jie iš karto praregėjo ir nusekė paskui jį.
