Mato 21:1–46
21 Kai jie priartėjo prie Jeruzalės ir atėjo į Betfagę ant Alyvų kalno, Jėzus pasiuntė du mokinius
2 sakydamas: „Eikite į tą kaimą, kuris priešais, ir tuojau rasite pririštą asilę ir asilaitį su ja. Atriškite juos ir atveskite man.
3 O jeigu koks žmogus jums ką sakytų, tarkite: ‘Jų reikia Viešpačiui.’ Ir jis iš karto juos paleis.“
4 Tai įvyko, kad išsipildytų, kas pasakyta per pranašą:
5 „Sakykite Siono dukrai: ‘Štai pas tave atjoja tavo Karalius. Jis romaus būdo ir sėdi ant asilo, ant asilaičio, nešulinio gyvulio jauniklio.’“
6 Taigi mokiniai nuėjo ir padarė, kaip Jėzus liepė, —
7 atvedė asilę su asilaičiu, apklojo juos savo apsiaustais ir jis ant jų atsisėdo.
8 Dauguma iš minios tiesė ant kelio savo apsiaustus, kiti ėmė kirsti ir kloti ant kelio medžių šakas.
9 Minios, einančios pirma jo ir jam iš paskos, šaukė: „Gelbėk, meldžiame,* Dovydo Sūnų! Palaimintas ateinantis Jehovos vardu! Gelbėk jį, meldžiame, kuris esi aukštybėse!“
10 Kai jis įžengė į Jeruzalę, visas miestas sujudo ir klausinėjo: „Kas jis toks?“
11 Minios sakė: „Tai pranašas Jėzus iš Galilėjos Nazareto.“
12 Įėjęs į šventyklą, Jėzus išvarė visus šventykloje parduodančius ir perkančius, išvartė pinigų keitėjų stalus ir balandžių pardavėjų suolus.
13 Ir pasakė jiems: „Parašyta: ‘Mano namai bus vadinami maldos namais’, o jūs iš jų darote plėšikų urvą.“
14 Prie jo šventykloje susirinko aklų ir luošų, ir jis juos išgydė.
15 Matydami jo nuostabius darbus ir berniukus, šaukiančius šventykloje: „Gelbėk, meldžiame, Dovydo Sūnų!“, aukštieji kunigai ir Raštų žinovai pasipiktino
16 ir sakė jam: „Ar girdi, ką jie kalba?“ Jėzus atsakė: „Taip. Argi nesate skaitę: ‘Iš mažų vaikų ir žinduklių lūpų parengei gyrių’?“
17 Palikęs juos, jis išėjo iš miesto į Betaniją ir tenai nakvojo.
18 Anksti rytą grįždamas į miestą, jis pasijuto alkanas.
19 Pamatęs šalia kelio figmedį, jis priėjo, tačiau neradęs ant jo nieko, tik lapus, pasakė: „Tegul per amžius nebebus ant tavęs vaisiaus.“ Ir figmedis kaipmat nudžiūvo.
20 Mokiniai tai pamatę stebėjosi: „Kaip tas figmedis iškart nudžiūvo?“
21 Jėzus jiems atsakė: „Iš tiesų sakau jums: jeigu turėsite tikėjimą ir neabejosite, padarysite ne tik tai, ką aš padariau su figmedžiu, bet taip pat jei pasakysite šitam kalnui: ‘Pakilk ir meskis į jūrą’, taip ir įvyks.
22 Ir visa, ko tik maldoje prašytumėte tikėdami, gausite.“
23 Kai jis įėjo į šventyklą ir joje mokė, aukštieji kunigai ir tautos vyresnieji priėję paklausė: „Kokia valdžia visa tai darai? Ir kas tau davė tokią valdžią?“
24 Jėzus jiems atsakė: „Paklausiu ir aš jus vieno dalyko. Jeigu man pasakysite, tai ir aš pasakysiu, kokia valdžia tai darau.
25 Jono krikštas — iš kur jis buvo? Iš dangaus ar iš žmonių?“ Tie ėmė tarpusavyje svarstyti: „Jeigu sakysime: ‘Iš dangaus’, jis klaus mūsų: ‘Kodėl tada juo netikėjote?’
26 O jei sakysime: ‘Iš žmonių’, reikės bijoti minios, nes jie visi laiko Joną pranašu.“
27 Tad jie atsakė Jėzui: „Mes nežinome.“ Tuomet jis tarė jiems: „Tai ir aš nesakysiu jums, kokia valdžia tai darau.
28 Kaip jūs manote? Vienas žmogus turėjo du vaikus. Priėjęs prie pirmojo, pasakė: ‘Vaike, eik šiandien padirbėti vynuogyne.’
29 Tas atsakė: ‘Gerai, viešpatie.’ Bet nenuėjo.
30 Priėjęs prie antrojo, tėvas pasakė tą patį. Šis atsiliepė: ‘Neisiu.’ Bet vėliau dėl to pasigailėjo ir nuėjo.
31 Kuris iš tų dviejų įvykdė tėvo valią?“ Jie atsakė: „Antrasis.“ Jėzus jiems tarė: „Iš tiesų sakau jums, kad mokesčių rinkėjai ir paleistuvės* pirma jūsų eina į Dievo karalystę.
32 Jonas juk atėjo pas jus teisumo keliu, bet jūs juo netikėjote. Mokesčių rinkėjai ir paleistuvės juo tikėjo, o jūs, kad ir matėte tai, nė tada nesigailėjote ir netikėjote juo.
33 Pasiklausykite kito palyginimo. Vienas šeimininkas pasodino vynuogyną, aptvėrė tvora, iškasė jame vynuogių spaustuvą, pastatė bokštą ir, išnuomojęs žemdirbiams, iškeliavo svetur.
34 Kai atėjo vaisių metas, jis pasiuntė pas tuos žemdirbius savo vergus, kad paimtų jo vaisių dalį.
35 Bet žemdirbiai, pasičiupę vergus, vieną sumušė, kitą nužudė, dar kitą užmėtė akmenimis.
36 Tada jis pasiuntė kitus vergus — daugiau negu pirmąsyk, — bet anie padarė su jais tą patį.
37 Galiausiai pasiuntė pas juos savo sūnų sakydamas: ‘Mano sūnų jie gerbs.’
38 Pamatę sūnų, žemdirbiai ėmė tartis: ‘Tai paveldėtojas. Eime, nužudykime jį ir turėsime jo palikimą!’
39 Jie pagriebė jį, išmetė iš vynuogyno ir nužudė.
40 Tad ką gi vynuogyno šeimininkas atvykęs padarys tiems žemdirbiams?“
41 Jie atsakė jam: „Blogiems blogai ir baigsis — šeimininkas juos išgalabys, o vynuogyną išnuomos kitiems žemdirbiams, kurie metui atėjus atiduos jam jo vaisius.“
42 Jėzus jiems tarė: „Ar niekada neskaitėte Raštuose: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo viršutiniu kertiniu akmeniu. Tai Jehovos padaryta ir mūsų akims nuostabą kelia’?
43 Todėl jums sakau: Dievo karalystė bus iš jūsų atimta ir atiduota tautai, duodančiai jos vaisių.
44 Ir tas, kuris kris ant to akmens, susikuls. O ant kurio tas akmuo užkris, tą sutraiškys.“
45 Išgirdę jo palyginimus, aukštieji kunigai ir fariziejai suprato, kad jis kalba apie juos.
46 Ir jie taikėsi Jėzų suimti, bet bijojo liaudies, nes ji laikė jį pranašu.
