Mato 22:1–46
22 Atsakydamas Jėzus ir toliau kalbėjo jiems palyginimais:
2 „Dangaus karalystę galima palyginti su karaliumi, kuris iškėlė savo sūnui vestuves.
3 Jis išsiuntė savo vergus sušaukti į vestuves pakviestųjų, bet tie nepanoro ateiti.
4 Jis išsiuntė kitus vergus tardamas: ‘Sakykite pakviestiesiems: „Štai mano pietūs paruošti, jaučiai ir nupenėti gyvuliai papjauti ir viskas parengta. Ateikite į vestuves!“’
5 Tačiau pakviestiesiems tai nerūpėjo ir jie nuėjo kas sau: vienas — į savo lauką, kitas — prekiauti,
6 o dar kiti pasičiupo vergus ir išsityčioję nužudė.
7 Karalius užsirūstino ir pasiuntęs kariuomenę išgalabijo tuos žudikus, o jų miestą sudegino.
8 Tada pasakė savo vergams: ‘Vestuvėms, tiesa, pasirengta, bet pakviestieji nebuvo verti.
9 Todėl eikite į kelius, vedančius iš miesto, ir, ką tik rasite, kvieskite į vestuves.’
10 Tad išėję į kelius tie vergai surinko visus, kuriuos tik rado, — ir blogus, ir gerus. Svečių prie stalo prisėdo pilna vestuvių menė.
11 Įėjęs pažiūrėti svečių, karalius pastebėjo žmogų, neapsivilkusį vestuvių drabužio.
12 Todėl jo paklausė: ‘Drauguži, kaip čia patekai be vestuvių drabužio?’ Šis neturėjo ką atsakyti.
13 Tada karalius liepė savo tarnams: ‘Suriškite jam rankas ir kojas ir išmeskite laukan į tamsybę. Ten bus verksmas ir dantų griežimas.’
14 Mat yra daug pakviestų, bet maža išrinktų.“
15 Tada fariziejai nuėję tarėsi, kaip pričiupti jį kalboje.
16 Jie pasiuntė pas jį savo mokinius drauge su Erodo šalininkais. Šie sakė: „Mokytojau, mes žinome, kad esi tiesakalbis, mokai Dievo kelio laikydamasis tiesos ir tau nerūpi įtikti kitiems, nes tu nežiūri žmonių padėties.
17 Taigi pasakyk mums, ką manai: valia mokėti Cezariui asmens mokestį ar ne?“
18 Bet Jėzus, žinodamas jų nedorumą, atsakė: „Kodėl mėginate mane, veidmainiai?
19 Parodykite man mokesčio monetą.“ Šie atnešė jam denarą.
20 Jėzus jų paklausė: „Kieno čia atvaizdas ir įrašas?“
21 Tie atsakė: „Cezario.“ Tada jis tarė jiems: „Todėl, kas Cezario, atiduokite Cezariui, o kas Dievo — Dievui.“
22 Tai išgirdę, jie nustebo ir palikę jį nuėjo.
23 Tądien sadukiejai, sakantys, kad nėra prisikėlimo, priėjo prie jo ir paklausė:
24 „Mokytojau, Mozė pasakė: ‘Jeigu kas mirtų bevaikis, jo brolis turi vesti jo žmoną ir pakelti savo broliui palikuonių.’
25 Antai pas mus buvo septyni broliai. Pirmasis vedęs mirė ir, neturėdamas palikuonių, savo žmoną paliko broliui.
26 Tas pats atsitiko su antru, su trečiu ir taip — su visais septyniais.
27 Paskiausiai mirė ir ta moteris.
28 Tad per prisikėlimą kurio iš septynių ji bus žmona? Juk visi yra ją turėję.“
29 Jėzus jiems atsakė: „Jūs klystate, nes nepažįstate nei Raštų, nei Dievo galybės.
30 Per prisikėlimą nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje.
31 O dėl mirusiųjų prisikėlimo, ar nesate skaitę, ką Dievas jums kalbėjo:
32 ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’? Jis yra ne mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų.“
33 Tai girdėdamos minios didžiai stebėjosi jo mokymu.
34 Išgirdę, kad Jėzus nutildė sadukiejus, susirinko fariziejai,
35 ir vienas iš jų, Įstatymo žinovas, jį mėgindamas paklausė:
36 „Mokytojau, kuris įsakymas Įstatyme didžiausias?“
37 Jis pasakė jam: „‘Mylėk Jehovą, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visu savo protu.’
38 Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas.
39 Antrasis, panašus į jį, yra šis: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį.’
40 Šiais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas, taip pat Pranašai.“
41 Kol fariziejai tebebuvo susirinkę, Jėzus jų paklausė:
42 „Ką jūs manote apie Kristų? Kieno jis sūnus?“ Jie atsakė: „Dovydo.“
43 Jis paklausė jų: „Kodėl tada Dovydas dvasios įkvėptas vadina jį Viešpačiu sakydamas:
44 ‘Jehova tarė mano Viešpačiui: „Sėdėk mano dešinėje, kol padėsiu tavo priešus tau po kojomis“’?
45 Tad jeigu Dovydas vadina jį Viešpačiu, kaip jis gali būti jo sūnus?“
46 Niekas negalėjo atsakyti jam nė žodžio, ir nuo tos dienos nė vienas nebedrįso jo klausinėti.
