Mato 9:1–38
9 Tad sėdęs į valtį jis leidosi į kitą pusę ir atvyko į savo miestą.
2 Ir štai jam ant gulto atnešė paralyžiuotą žmogų. Matydamas jų tikėjimą, Jėzus tarė paralyžiuotajam: „Drąsiau, vaike. Tavo nuodėmės atleistos.“
3 O kai kurie Raštų žinovai manė sau: „Šitas piktžodžiauja.“
4 Žinodamas jų mintis Jėzus tarė: „Kodėl piktai mąstote širdyje?
5 Kas gi lengviau: ar pasakyti ‘tavo nuodėmės atleidžiamos’, ar — ‘kelkis ir vaikščiok’?
6 Tačiau kad žinotumėte, jog Žmogaus Sūnus žemėje turi galią atleisti nuodėmes — tada jis kreipėsi į paralyžiuotąjį, — kelkis, imk savo gultą ir eik namo.“
7 Šis atsistojo ir nuėjo namo.
8 Tai išvydusios, minios nusigando ir šlovino Dievą, duodantį tokią galią žmonėms.
9 Eidamas iš ten, Jėzus pamatė žmogų, vardu Matas, sėdintį mokesčių rinkykloje, ir tarė jam: „Sek paskui* mane.“ Šis pakilo ir nusekė paskui jį.
10 Vėliau, jam besėdint namuose prie stalo, štai susirinko daug mokesčių rinkėjų ir nusidėjėlių. Jie susėdo su Jėzumi ir jo mokiniais.
11 Tai pamatę, fariziejai jo mokiniams ėmė kalbėti: „Kodėl jūsų mokytojas valgo su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais?“
12 Išgirdęs tai, jis pasakė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams.
13 Tad eikite ir pasimokykite, ką reiškia žodžiai: ‘Aš noriu gailestingumo, o ne aukos.’ Juk aš atėjau kviesti ne teisiųjų, o nusidėjėlių.“
14 Tada Jono mokiniai priėję prie jo paklausė: „Kodėl mes ir fariziejai laikomės pasninko, o tavo mokiniai nepasninkauja?“
15 Į tai Jėzus atsakė: „Kam jaunikio draugams liūdėti, kol jaunikis yra su jais? Tačiau ateis dienos, kai jaunikis bus iš jų atimtas, ir tada jie pasninkaus.
16 Seno apsiausto niekas nelopo naujo audinio* lopu, nes naujas audinys susitraukęs išplėštų dar didesnę skylę.
17 Ir niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius, nes jeigu taip padaro, vynmaišiai plyšta, vynas išsilieja ir vynmaišiai nueina niekais. Jauną vyną pila į naujus vynmaišius, todėl išsilaiko ir viena, ir kita.
18 Jam taip bekalbant, štai priėjo vienas žmogus iš vyresnybės ir, parpuolęs prieš jį, tarė: „Mano duktė tikriausiai jau mirė. Bet ateik, uždėk ant jos ranką ir ji atgis.“
19 Jėzus atsikėlęs nuėjo su savo mokiniais paskui jį.
20 Ir štai viena moteris, jau dvylika metų varginama kraujoplūdžio, prisiartino jam iš nugaros ir palietė jo drabužio kutus;
21 mat pati sau kalbėjo: „Jeigu tik paliesiu jo drabužį, išgysiu.“
22 Jėzus atsigręžęs pamatė ją ir pasakė: „Drąsiau, dukterie, tavo tikėjimas tave išgydė.“ Ir tą pačią valandą moteris pasveiko.
23 Atėjęs į ano vyresniojo namus ir pamatęs fleitininkus bei žmonių sąmyšį,
24 Jėzus jiems sakė: „Išeikite, nes mergaitė ne mirusi, o miega.“ Bet jie iš jo tik šaipėsi.
25 Kai žmonės buvo išprašyti laukan, jis įėjo į vidų, paėmė mergaitę už rankos ir ji atsikėlė.
26 Ir kalbos apie tai pasklido po visą aną kraštą.
27 Jėzui einant iš ten, įkandin jo sekė du neregiai. Juodu šaukė: „Pagailėk mūsų, Dovydo Sūnau!“
28 Kai jis įėjo į namus, neregiai užėjo pãskui ir Jėzus jų paklausė: „Ar tikite, kad galiu tai padaryti?“ Jie atsakė: „Taip, Viešpatie.“
29 Tada jis palietė jiems akis ir tarė: „Teįvyksta jums, kaip tikite.“
30 Ir jų akys atsivėrė. Jėzus jiems griežtai prisakė: „Žiūrėkite, kad niekas apie tai nesužinotų.“
31 Tačiau tuodu išėję išgarsino jį visame tame krašte.
32 Jiems išeinant, štai žmonės atvedė pas jį demono apsėstą nebylį,
33 ir kai demonas buvo išvarytas, nebylys prakalbo. O minios stebėjosi ir sakė: „Nieko panašaus Izraelyje dar nebuvo regėta.“
34 Tačiau fariziejai ėmė kalbėti: „Jis išvaro demonus jų valdovo galia.“
35 Jėzus leidosi į kelionę po visus miestus bei kaimus ir mokė jų sinagogose, skelbė gerąją karalystės naujieną, gydė visokias ligas ir negales.
36 Matydamas minias jis jautė žmonėms gailestį, nes jie buvo nuengti ir apleisti lyg avys be piemens.
37 Tada jis pasakė savo mokiniams: „Pjūtis išties didelė, o darbininkų maža.
38 Tad melskite pjūties Šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį.“
