Morkaus 1:1–45
1 Gerosios naujienos* apie Jėzų Kristų pradžia.
2 Kaip pranašo Izaijo knygoje parašyta, — „Štai pirma tavo veido siunčiu savo pasiuntinį, kuris paruoš tau kelią“,*
3 ir „Girdėti balsas šaukiančio tyruose: ‘Paruoškite Jehovai* kelią, ištiesinkite jam takus!’“ —
4 dykumoje pasirodė krikštytojas Jonas. Jis skelbė krikštą kaip atgailos ženklą nuodėmėms atleisti.
5 Taigi visas Judėjos kraštas ir visi Jeruzalės gyventojai traukė pas jį. Žmonės atvirai pripažindavo savo nuodėmes ir Jonas juos krikštijo Jordano upėje.
6 Jonas vilkėjo kupranugarių vilnos apdarą ir buvo susijuosęs strėnas odiniu diržu. Jis maitinosi skėriais ir laukinių bičių medumi.
7 Ir skelbė sakydamas: „Įkandin manęs ateina galingesnis už mane. Nesu vertas pasilenkti ir atrišti jam sandalų dirželių.
8 Aš krikštijau jus vandeniu, o jis krikštys jus šventąja dvasia.“
9 Tomis dienomis Jėzus atėjo iš Galilėjos Nazareto ir buvo Jono pakrikštytas Jordane.
10 Išbrisdamas iš vandens jis tuojau išvydo atsiveriant dangų ir dvasią kaip balandį nusileidžiančią ant jo,
11 ir iš dangaus pasigirdo balsas: „Tu esi mano mylimasis Sūnus; aš patenkintas tavimi.“
12 Dvasia iškart jį paakino eiti į dykumą.
13 Dykumoje jis praleido keturiasdešimt dienų ir buvo Šėtono gundomas. Ten jis buvo su žvėrimis, o angelai jam patarnavo.
14 Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus nukeliavo į Galilėją, skelbdamas Dievo gerąją naujieną
15 ir sakydamas: „Skirtas laikas jau atėjo ir Dievo karalystė prisiartino. Atgailaukite ir tikėkite gerąja naujiena.“
16 Eidamas palei Galilėjos ežerą jis pamatė Simoną ir Simono brolį Andriejų, metančius į ežerą tinklus, mat jie buvo žvejai.
17 Jėzus pasakė jiems: „Eime su manimi ir aš padarysiu jus žmonių žvejais.“
18 Jie bemat paliko tinklus ir nusekė paskui jį.
19 Dar kiek paėjęs, jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, betaisančius valtyje tinklus,
20 ir tuoj pat juos pašaukė. Šie paliko savo tėvą Zebediejų su samdiniais valtyje ir nuėjo paskui jį.
21 Jie atkeliavo į Kafarnaumą.
Per šabą jis tuojau nuėjo į sinagogą ir ėmė mokyti.
22 Žmonės buvo didžiai nustebinti jo mokymo, nes jis mokė juos kaip turintis galią, o ne kaip Raštų žinovai.
23 Kaip tik tuo metu jų sinagogoje buvo netyrosios dvasios užvaldytas žmogus. Jis šaukė:
24 „Kas tau darbo dėl mūsų, Jėzau Nazarėnai?! Atėjai mūsų pražudyti?! Žinau, kas tu toks, — Dievo Šventasis!“
25 Bet Jėzus ją sudraudė sakydamas: „Nutilk ir išeik iš jo!“
26 Netyroji dvasia pradėjo jį tąsyti ir baisiai šaukdama iš jo išėjo.
27 Visi taip apstulbo, kad ėmė tarp savęs kalbėti: „Kas tai? Naujas mokymas?! Jis netgi netyrosioms dvasioms turi valdžią įsakyti ir tos jam paklūsta!“
28 Ir garsas apie jį bemat pasklido visur, po visą Galilėjos kraštą.
29 Tuojau išėję iš sinagogos, jie drauge su Jokūbu ir Jonu atėjo į Simono ir Andriejaus namus.
30 Simono uošvė gulėjo karščiuodama ir jie išsyk apie ją pasakė Jėzui.
31 Priėjęs jis paėmė ją už rankos ir pakėlė. Karštis atslūgo ir ji ėmėsi jiems patarnauti.
32 Atėjus vakarui ir saulei nusileidus, žmonės gabeno jam visus sergančius ir demonų apsėstus.
33 Prie durų susirinko visas miestas.
34 Jis išgydė daugelį sergančių visokiomis ligomis ir išvarė daug demonų. Jis neleido demonams kalbėti, nes šie žinojo jį esant Kristų.
35 Anksti rytą, dar neprašvitus, Jėzus atsikėlęs išėjo ir nuėjęs į nuošalią vietą meldėsi.
36 Bet Simonas su kitais leidosi jo ieškoti
37 ir suradę sakė: „Visi tavęs ieško.“
38 O jis jiems tarė: „Eime kitur, į gretimus miestelius, kad ir tenai galėčiau skelbti, nes tam ir atėjau.“
39 Ir jis keliavo po visą Galilėją skelbdamas jų sinagogose ir išvarinėdamas demonus.
40 Prie jo priėjo vienas raupsuotasis ir atsiklaupęs maldavo: „Jei tik norėtum, galėtum padaryti mane švarų.“
41 Gailesčio apimtas, jis ištiesė ranką, palietė jį ir tarė: „Noriu. Tapk švarus.“
42 Raupsai iš karto pranyko ir jis tapo švarus.
43 Jėzus tuojau liepė jam eiti ir griežtai prisakė:
44 „Žiūrėk, niekam nieko nepasakok, bet nueik pasirodyti kunigui ir paaukok dėl savo apvalymo, kas Mozės nurodyta, kad jiems paliudytum.“
45 Bet tasai nuėjęs ėmė taip plačiai skelbti ir pasakoti apie tą įvykį, kad Jėzus nebegalėjo pasirodyti viešai mieste ir laikėsi už miesto, atokiose vietovėse. O žmonės ėjo pas jį iš visur.
