Morkaus 11:1–33
11 Jiems artinantis prie Jeruzalės, prie Betfagės ir Betanijos ant Alyvų kalno, jis pasiuntė du savo mokinius
2 ir pasakė jiems: „Eikite į tą kaimą, kuris priešais, ir vos įėję rasite pririštą asilaitį, ant kurio joks žmogus dar nebuvo užsėdęs. Atriškite jį ir atveskite.
3 O jeigu kas jums sakytų: ‘Kodėl tai darote?’, tarkite: ‘Jo reikia Viešpačiui, jis tuojau jį čionai grąžins.’“
4 Tie nuėję rado skersgatvyje asilaitį, pririštą lauke prie durų, ir jį atrišo.
5 Kai kurie iš ten stovinčių sakė: „Ką darote? Kodėl atrišate asilaitį?“
6 Jie atsakė, kaip Jėzus buvo liepęs, ir anie leido jiems eiti.
7 Jie atvedė tą asilaitį pas Jėzų, savo apsiaustais jį apklojo ir Jėzus ant jo užsėdo.
8 Daugelis tiesė ant kelio savo apsiaustus, kiti — žalias šakas, nukirtę laukuose.
9 Einantys priekyje ir iš paskos šaukė: „Gelbėk, meldžiame!* Palaimintas ateinantis Jehovos vardu!
10 Palaiminta ateinanti mūsų tėvo Dovydo karalystė! Gelbėk, meldžiame, kuris esi aukštybėse!“
11 Jis įžengė į Jeruzalę, į šventyklą, ir viską apžiūrėjęs išėjo su dvylika į Betaniją, nes buvo jau vėlyva valanda.
12 Kitą dieną jiems išėjus iš Betanijos, Jėzus pasijuto alkanas.
13 Iš tolo pamatęs sulapojusį figmedį, priėjo pažiūrėti, gal ant jo ką ras. Tačiau priėjęs nerado nieko, tik lapus, mat nebuvo figų metas.
14 Todėl Jėzus jam pasakė: „Tegul per amžius niekas nebevalgys nuo tavęs vaisiaus.“ Jo mokiniai klausėsi.
15 Jie atėjo į Jeruzalę. Jėzus įžengė į šventyklą ir ėmė varyti lauk parduodančius ir perkančius šventykloje. Jis išvartė pinigų keitėjų stalus, balandžių pardavėjų suolus
16 ir neleido niekam nešti per šventyklą daiktų,
17 bet mokė ir sakė: „Argi neparašyta: ‘Mano namai bus vadinami maldos namais visoms tautoms’? O jūs padarėte iš jų plėšikų urvą.“
18 Apie tai išgirdę, aukštieji kunigai ir Raštų žinovai ėmė ieškoti būdo, kaip jį pražudyti. Jie mat bijojo Jėzaus, nes visi žmonės didžiai stebėjosi jo mokymu.
19 Vakarop jie išėjo iš miesto.
20 Anksti rytą eidami pro šalį pamatė, kad figmedis iš pat šaknų nudžiūvęs.
21 Petras prisiminęs jį pasakė Jėzui: „Rabi, žiūrėk! Figmedis, kurį prakeikei, nudžiūvo!“
22 Atsiliepdamas Jėzus jiems tarė: „Turėkite tikėjimą Dievu.
23 Iš tiesų sakau jums: kas tartų šitam kalnui: ‘Pakilk ir meskis į jūrą’, ir ne abejotų širdyje, bet tikėtų įvyksiant, ką sako, jam tai ir bus.
24 Todėl jums sakau: visa, ko meldžiate ir prašote, tikėkite jau gavę, ir turėsite tai.
25 Ir kai atsistoję meldžiatės, atleiskite, jei ką turite prieš kitą, kad ir jūsų Tėvas danguje jums atleistų jūsų prasikaltimus.“
26 —— *
27 Jie vėl atėjo į Jeruzalę. Jėzui bevaikščiojant šventykloje, prie jo priėjo aukštieji kunigai, Raštų žinovai ir vyresnieji
28 ir paklausė: „Kokia valdžia visa tai darai? Arba kas tau davė valdžią visa tai daryti?“
29 Jėzus jiems atsakė: „Paklausiu jus vieno dalyko. Atsakykite man, tai ir aš pasakysiu, kokia valdžia tai darau.
30 Jono krikštas buvo iš dangaus ar iš žmonių? Atsakykite man.“
31 Tie ėmė tarpusavyje svarstyti: „Jeigu sakysime: ‘Iš dangaus’, jis paklaus: ‘Tai kodėl juo netikėjote?’
32 Bet negi sakysime: ‘Iš žmonių’?“ Jie bijojo minios, nes visi manė Joną iš tiesų buvus pranašą.
33 Tad jie atsakė Jėzui: „Mes nežinome.“ Tuomet Jėzus jiems tarė: „Tai ir aš nesakysiu jums, kokia valdžia tai darau.“
Išnašos
^ „Gelbėk, meldžiame“ — gr. Hōsanna (Osana).
^ Į Vestkoto ir Horto ir kitas graikiškojo teksto redakcijas ši eilutė neįtraukta.
