Morkaus 12:1–44
12 Ir jis ėmė kalbėti jiems palyginimais: „Žmogus pasodino vynuogyną, aptvėrė tvora, iškasė duobę vynuogių spaustuvui, pastatė bokštą ir, išnuomojęs žemdirbiams, iškeliavo svetur.
2 Metui atėjus jis pasiuntė pas tuos žemdirbius vergą, kad iš jų paimtų dalį vynuogyno vaisių.
3 Bet tie jį čiupo, sumušė ir išvarė tuščiomis.
4 Žmogus pasiuntė pas juos kitą vergą. Tam jie sužeidė galvą ir jį pažemino.
5 Tada siuntė dar kitą, bet žemdirbiai šį nužudė; siuntė ir daugelį kitų — vienus jie sumušė, kitus nužudė.
6 Turėjo jis dar vieną — mylimą sūnų. Šį pasiuntė pas juos paskutinį sakydamas: ‘Mano sūnų jie gerbs.’
7 Bet žemdirbiai ėmė tartis: ‘Tai paveldėtojas. Eime, nužudykime jį ir palikimas bus mūsų.’
8 Jie pagriebė jį, nužudė ir išmetė iš vynuogyno.
9 Ką darys vynuogyno šeimininkas? Jis atvyks, išgalabys tuos žemdirbius ir atiduos vynuogyną kitiems.
10 Ar niekada neskaitėte šitų Rašto žodžių: ‘Akmuo, kurį statytojai atmetė, tapo viršutiniu kertiniu akmeniu.
11 Tai Jehovos padaryta ir mūsų akims nuostabą kelia’?“
12 Tada jie ėmė ieškoti, kaip Jėzų suimti, — mat suprato, kad tą palyginimą jis taiko jiems, — bet bijodami minios paliko jį ir nuėjo.
13 Taigi jie pasiuntė pas Jėzų fariziejų ir Erodo šalininkų sugauti jo kalboje.
14 Šie atėję tarė jam: „Mokytojau, žinome, kad esi tiesakalbis ir tau nerūpi įtikti kitiems, nes tu nežiūri žmonių padėties, bet mokai Dievo kelio laikydamasis tiesos. Valia mokėti Cezariui asmens mokestį ar ne?
15 Mokėti mums ar nemokėti?“ Suprasdamas jų veidmainystę, jis tarė jiems: „Kodėl mane mėginate? Atneškite man pažiūrėti denarą.“
16 Jie atnešė. Jėzus jų paklausė: „Kieno čia atvaizdas ir įrašas?“ Tie atsakė jam: „Cezario.“
17 Tada Jėzus pasakė: „Kas Cezario, atiduokite Cezariui, o kas Dievo — Dievui.“ Ir jie stebėjosi juo.
18 Pas jį atėjo sadukiejai — jie sako, kad nėra prisikėlimo, — ir paklausė jo:
19 „Mokytojau, Mozė mums parašė, kad jei kieno brolis mirtų ir paliktų žmoną, bet nepaliktų vaiko, jo brolis turi vesti jo žmoną ir pakelti savo broliui palikuonių.
20 Buvo septyni broliai. Pirmasis vedė žmoną, bet nepalikęs palikuonių numirė.
21 Tada ją vedė antrasis, bet irgi mirė nepalikęs palikuonių. Trečiasis taip pat.
22 Nė vienas iš septynių taip ir nepaliko palikuonių. Paskiausiai mirė ta moteris.
23 Kurio iš jų žmona ji bus per prisikėlimą? Juk ji buvo visų septynių žmona.“
24 Jėzus jiems pasakė: „Ar ne todėl jūs klystate, kad nepažįstate nei Raštų, nei Dievo galybės?
25 Kai prisikels iš mirusiųjų, tai nei ves, nei tekės, bet bus kaip angelai danguje.
26 O dėl mirusiųjų, kad jie prikeliami, ar nesate skaitę Mozės knygoje, pasakojime apie dygiakrūmį, — kaip Dievas pasakė Mozei: ‘Aš esu Abraomo Dievas, Izaoko Dievas ir Jokūbo Dievas’?
27 Jis yra ne mirusiųjų Dievas, bet gyvųjų. Jūs labai klystate.“
28 O vienas Raštų žinovas, kuris buvo priėjęs ir girdėjo juos aiškinantis, matydamas, kad Jėzus jiems puikiai atsakė, paklausė jo: „Koks įsakymas yra visų pirmiausias?“
29 Jėzus atsakė: „Pirmasis yra: ‘Klausyk, Izraeli! Jehova, mūsų Dievas, yra vienas Jehova,
30 tad mylėk Jehovą, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela, visu savo protu ir visomis savo jėgomis.’
31 Antrasis yra šis: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį.’ Nėra kito įsakymo, didesnio už šiuodu.“
32 Tas Raštų žinovas jam tarė: „Gerai, Mokytojau, tu tiesą pasakei, kad ‘jis yra vienas, ir be jo nėra kito’;
33 ir mylėti jį visa širdimi, visu supratimu, visomis jėgomis bei mylėti savo artimą kaip save patį daug svarbiau už visas deginamąsias ir kitokias aukas.“
34 Matydamas, kad jis protingai atsakė, Jėzus jam tarė: „Esi netoli Dievo karalystės.“ Daugiau niekas nebedrįso jo klausinėti.
35 Jėzus į visa tai atsiliepė — mokydamas šventykloje sakė: „Kodėl gi Raštų žinovai sako, kad Kristus yra Dovydo sūnus?
36 Dovydas pats šventosios dvasios įkvėptas pasakė: ‘Jehova tarė mano Viešpačiui: „Sėdėk mano dešinėje, kol padėsiu tavo priešus tau po kojomis.“’
37 Pats Dovydas vadina jį Viešpačiu, tai kaipgi jis yra jo sūnus?“
Didelė minia jo mielai klausėsi.
38 Mokydamas jis kalbėjo: „Saugokitės Raštų žinovų, kurie mėgsta vaikštinėti ilgais rūbais ir būti sveikinami turgavietėse,
39 mėgsta pirmuosius suolus sinagogose ir garbingiausias vietas per vakarienes.
40 Jie suryja našlių namus ir dėl akių kalba ilgas maldas. Jie gaus griežtesnį nuosprendį.“
41 Jis atsisėdo netoli aukų rinktuvių ir stebėjo, kaip žmonės metė į jas pinigus. Daug turtingųjų aukojo gausiai.
42 Viena beturtė našlė atėjusi įmetė du smulkius pinigėlius, visai menkaverčius*.
43 Tad jis pasikvietė savo mokinius ir pasakė jiems: „Iš tiesų sakau jums, kad ši beturtė našlė įmetė daugiau už visus, metusius į aukų rinktuves.
44 Jie mat visi metė iš savo pertekliaus, o ji, kad ir stokoja, įmetė viską, ką turėjo, visą savo pragyvenimą.“
Išnašos
^ Pažod. „du leptonus, tai yra kvadransą“. Žr. 12 priedą.
