Morkaus 14:1–72
14 Po dviejų dienų turėjo būti Pascha ir Neraugintos duonos šventė. Aukštieji kunigai ir Raštų žinovai ieškojo, kaip suimti Jėzų klasta ir nužudyti.
2 Mat jie kalbėjo: „Ne per šventę, kad kartais nekiltų liaudies sąmyšis.“
3 Kai Jėzus buvo Betanijoje, Simono Raupsuotojo namuose, ir sėdėjo prie stalo, atėjo moteris su alebastriniu indeliu kvapiojo aliejaus — gryno nardo, labai brangaus. Pradaužusi indelį, ji ėmė pilti aliejų jam ant galvos.
4 Kai kurie tuo pasipiktino ir kalbėjo tarpusavyje: „Kam tas kvapiojo aliejaus eikvojimas?
5 Juk jį buvo galima parduoti už daugiau kaip tris šimtus denarų ir pinigus išdalyti vargšams!“ Ir jie niršo ant jos.
6 Bet Jėzus pasakė: „Palikite ją ramybėje. Kodėl ją skaudinate? Ji padarė man kilnų darbą.
7 Vargšų šalia savęs jūs visada turite ir visada, kada norite, galite jiems gera daryti, o mane turėsite ne visada.
8 Ji padarė, ką galėjo, imdamasi iš anksto patepti mano kūną laidotuvėms.
9 Iš tiesų sakau jums: visame pasaulyje, kur tik bus skelbiama geroji naujiena, ir jos atminimui bus pasakojama, ką yra padariusi.“
10 O Judas Iskarijotas, vienas iš dvylikos, nuėjo pas aukštuosius kunigus išduoti jiems Jėzaus.
11 Tai išgirdę, anie apsidžiaugė ir pažadėjo jam už tai sidabrinių. Taigi jis ėmė ieškoti, kaip, pasitaikius gerai progai, Jėzų išduoti.
12 Pirmąją Neraugintos duonos dieną, kai būdavo pjaunama Paschos auka, Jėzaus mokiniai jo paklausė: „Kur norėtum, kad nuėję tau paruoštume valgyti paschą?“
13 Jis pasiuntė du savo mokinius sakydamas: „Eikite į miestą ir ten jus pasitiks žmogus, nešinas moliniu vandens indu. Sekite paskui jį
14 ir, kur jis įeis vidun, tarkite šeimininkui: ‘Mokytojas sako: „Kur man svečių kambarys, kuriame galėčiau su savo mokiniais valgyti paschą?“’
15 Jis parodys jums didelį viršutinį kambarį, apstatytą ir parengtą. Ten mums ir paruoškite.“
16 Mokiniai išėjo ir atėję į miestą rado visa, kaip Jėzus jiems sakė. Ir jie paruošė paschą.
17 Vakare jis atėjo su dvylika.
18 Jiems sėdint prie stalo ir valgant, Jėzus tarė: „Iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų — valgantis su manimi — mane išduos.“
19 Jie nuliūdo ir vienas po kito jam sakė: „Nejaugi aš?“
20 Jis tarė: „Vienas iš dvylikos, mirkantis kąsnį viename dubenyje su manimi.
21 Tiesa, Žmogaus Sūnus išeina, kaip apie jį parašyta, bet vargas tam žmogui, kuris Žmogaus Sūnų išduoda! Jam būtų buvę geriau išvis negimti.“
22 Jiems bevalgant, jis paėmė duonos paplotį ir, taręs palaiminimą, laužė jį ir davė jiems tardamas: „Imkite, tai yra* mano kūnas.“
23 Paskui paėmęs taurę padėkojo, davė jiems ir jie visi iš jos gėrė.
24 Jis jiems pasakė: „Tai yra* manasis ‘sandoros kraujas’, išliejamas už daugelį.
25 Iš tiesų sakau jums: aš daugiau nebegersiu vynmedžio vaisiaus iki tos dienos, kai gersiu jį naują Dievo karalystėje.“
26 Galiausiai, sugiedoję himnus, jie išėjo į Alyvų kalną.
27 Jėzus jiems pasakė: „Jūs visi suklupsite, nes parašyta: ‘Ištiksiu piemenį, ir avys išsisklaidys.’
28 O kai būsiu prikeltas, pirma jūsų nukeliausiu į Galilėją.“
29 Bet Petras jam tarė: „Jei visi kiti ir sukluptų, tai tik ne aš!“
30 Jėzus jam pasakė: „Iš tiesų sakau tau: šiandien, šią naktį, dar gaidžiui dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsižadėsi.“
31 Tačiau anas atkakliai tvirtino: „Jei man tektų ir mirti su tavimi, nieku gyvu tavęs neišsižadėsiu.“ Panašiai kalbėjo ir visi kiti.
32 Jie atėjo į vietą, vadinamą Getsemane. Jis pasakė savo mokiniams: „Pasėdėkite čia, kol aš melsiuosi“,
33 ir nusivedė su savimi Petrą, Jokūbą ir Joną. Jėzus ėmė nuogąstauti ir didžiai sielvartauti.
34 Jis tarė jiems: „Mano siela mirtinai nuliūdusi. Pasilikite čia ir budėkite.“
35 Kiek paėjęs, jis parpuolė ant žemės ir meldėsi, kad ta valanda, jeigu įmanoma, jį aplenktų.
36 Jėzus kalbėjo: „Aba*, Tėve, tau viskas įmanoma. Atimk šią taurę nuo manęs. Tačiau tebus ne taip, kaip aš noriu, bet kaip tu.“
37 Grįžęs rado juos miegančius ir pasakė Petrui: „Simonai, tu miegi? Neįstengei nė vienos valandos pabudėti?
38 Budėkite ir melskitės, kad neįpultumėte į pagundą. Išties, dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas.“
39 Nuėjęs jis vėl meldėsi, sakydamas tuos pačius žodžius.
40 Paskui sugrįžo ir vėl rado juos miegančius, mat jų akys buvo apsunkusios. Ir jie nežinojo, ką jam atsakyti.
41 Jėzus grįžo trečią kartą ir tarė jiems: „Tokiu metu jūs miegate ir ilsitės?! Gana! Atėjo valanda! Štai Žmogaus Sūnus išduodamas į nusidėjėlių rankas.
42 Kelkitės, eime! Antai mano išdavėjas jau čia pat.“
43 Ir bemat, jam dar tebekalbant, pasirodė Judas, vienas iš dvylikos, ir su juo kalavijais bei vėzdais ginkluotas būrys nuo aukštųjų kunigų, Raštų žinovų ir vyresniųjų.
44 Jo išdavėjas buvo sutaręs su jais dėl ženklo: „Kurį pabučiuosiu, tai tas. Suimkite jį ir saugiai nuveskite.“
45 Jis žengė tiesiai link Jėzaus. Priėjęs tarė: „Rabi!“ ir meiliai jį pabučiavo.
46 Tada jie čiupo Jėzų ir suėmė.
47 Vienas iš ten stovinčių išsitraukęs kalaviją smogė vyriausiojo kunigo vergui ir nukirto jam ausį.
48 O Jėzus jiems pasakė: „Atėjote su kalavijais ir vėzdais suimti manęs kaip kokio plėšiko?
49 Aš kasdien buvau su jumis šventykloje ir mokiau, bet manęs nesuėmėte. Tačiau reikia, kad išsipildytų Raštai.“
50 Visi paliko jį ir pabėgo.
51 O vienas jaunuolis, vilkintis gero lino drabužį ant nuogo kūno, sekė jam iš paskos. Tie griebė jį,
52 bet šis paliko savo drabužį ir nuogas paspruko.
53 Jie nuvedė Jėzų pas vyriausiąjį kunigą. Susirinko visi aukštieji kunigai, vyresnieji ir Raštų žinovai.
54 O Petras iš tolo sekė jį iki vyriausiojo kunigo rūmų kiemo; ten jis prisėdo greta tarnų ir šildėsi prie ugnies.
55 Tuo tarpu aukštieji kunigai ir visas sinedrionas ieškojo prieš Jėzų liudijimo, kad galėtų atiduoti jį mirčiai, bet niekaip nerado.
56 Mat prieš jį melagingai liudijo daugelis, tik jų parodymai nesutapo.
57 Buvo ir tokių melagingų liudytojų, kurie atsistoję teigė:
58 „Mes girdėjome jį sakant: ‘Aš nugriausiu šitą rankų darbo šventyklą ir per tris dienas pastatysiu kitą, ne rankų darbo.’“
59 Bet ir šie jų parodymai nesutapo.
60 Tada vyriausiasis kunigas atsistojęs į vidurį paklausė Jėzaus: „Tai nieko neatsakai? Ar negirdi, ką jie prieš tave liudija?“
61 Bet jis tylėjo ir nieko neatsakė. Vyriausiasis kunigas vėl jo paklausė: „Ar tu esi Kristus, Palaimintojo Sūnus?“
62 Tuomet Jėzus tarė: „Aš esu, ir jūs matysite Žmogaus Sūnų sėdintį galybės dešinėje ir ateinantį su dangaus debesimis.“
63 Vyriausiasis kunigas persiplėšė drabužius ir sušuko: „Ar bereikia mums liudytojų?!
64 Girdėjote piktžodžiavimą. Kaip jums atrodo?“ Jie visi nusprendė jį esant baustiną mirtimi.
65 Kai kurie ėmė ant jo spjaudyti, dangstyti jam veidą ir daužyti kumščiais sakydami: „Pranašauk!“ Tada teismo pareigūnai mušė jam per veidą ir jį pasiėmė.
66 O Petrui esant apačioje, rūmų kieme, atėjo viena vyriausiojo kunigo tarnaitė.
67 Pamačiusi besišildantį Petrą, įsižiūrėjo į jį ir tarė: „Tu irgi buvai su tuo Nazarėnu, su Jėzumi!“
68 Bet jis tai paneigė: „Nei aš jį pažįstu, nei suprantu, apie ką tu kalbi.“ Ir jis išėjo į prieškiemį.
69 Tenai jį pamačiusi, tarnaitė šalia stovintiems vėl ėmė sakyti: „Šitas yra iš jų.“
70 Jis ir šįkart tai neigė. Netrukus šalia stovintieji vėl ėmė sakyti Petrui: „Tu tikrai vienas iš jų, nes esi galilėjietis.“
71 Bet jis, saistydamasis prakeiksmais, ėmė prisiekinėti: „Aš nepažįstu žmogaus, apie kurį kalbate!“
72 Tuojau antrąsyk užgiedojo gaidys ir Petras prisiminė, ką Jėzus buvo jam sakęs: „Dar gaidžiui dukart nepragydus, tu tris kartus manęs išsižadėsi.“ Ir apimtas graužaties jis pravirko.
Išnašos
^ Aramėjiškas žodis, kuriuo vaikas švelniai ir pagarbiai kreipdavosi į tėvą.
