Morkaus 4:1–41
4 Jis vėl ėmė mokyti paežerėje. Prie jo susirinko labai didelė minia, tad jis įlipęs į valtį sėdėjo ežere, o visi žmonės buvo palei ežerą ant kranto.
2 Jis pradėjo palyginimais mokyti juos daugelio dalykų ir mokydamas kalbėjo:
3 „Paklausykite. Štai sėjėjas išėjo sėti.
4 Besėjant vienos sėklos krito prie kelio, ir atskridę paukščiai jas sulesė.
5 Kitos krito į uolynę, kur nedaug žemės, ir iškart sudygo, nes neturėjo gilesnio dirvožemio.
6 Tačiau pakilus saulei daigai išdegė ir neturėdami šaknų sudžiūvo.
7 Kitos krito tarp dygiažolių. Šios sužėlusios nustelbė želmenis ir sėklos nedavė vaisiaus.
8 Dar kitos krito į gerą žemę ir sudygusios bei suvešėjusios ėmė duoti vaisių — subrandino trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą.“
9 Ir jis pridūrė: „Kas turi ausis klausytis, tesiklauso.“
10 Kai Jėzus pasiliko vienas, tie, kurie tada buvo su juo, drauge su dvylika ėmė jį klausinėti apie palyginimus.
11 Jėzus jiems tarė: „Jums duotas Dievo karalystės slėpinys, bet dėl tų, kurie ne su mumis, viskas sakoma palyginimais,
12 kad jie žiūrėti žiūrėtų, bet nematytų, girdėti girdėtų, bet nesuvoktų, ir kad kartais neatsiverstų ir jiems nebūtų atleista.“
13 Jėzus toliau jiems kalbėjo: „Jei nesuprantate šio palyginimo, kaipgi suprasite visus kitus palyginimus?
14 Sėjėjas sėja žodį.
15 Vieni yra sėklos prie kelio, kur tas žodis sėjamas. Vos tik jį išgirsta, tuoj ateina Šėtonas ir juose pasėtąjį žodį atima.
16 Panašiai su tais, kurie kaip sėklos uolynėje, — išgirdę žodį, jie iškart su džiaugsmu jį priima,
17 tačiau neturi savyje šaknies ir išsilaiko neilgai. Kai užeina kokia neganda ar persekiojimas dėl žodžio, jie tuojau atkrinta.
18 Kitos sėklos nukrinta į dygiažoles. Tai tie, kurie išgirdo žodį,
19 bet šios santvarkos rūpesčiai, apgaulinga turtų vilionė ir kitokie troškimai įsiskverbę žodį nustelbia, tad jis lieka bevaisis.
20 O sėklos, pasėtos į gerą žemę, yra tie, kurie klausosi žodžio, mielai jį priima ir duoda vaisių — trisdešimteriopą, šešiasdešimteriopą ir šimteriopą.“
21 Jis dar jiems kalbėjo: „Negi žiburys atnešamas kišti po saiku* ar po lova? Argi ne statyti ant žibintuvo?
22 Juk nėra nieko paslėpta, — nebent tam, kad būtų atskleista; ir nieko nėra uždengta, — nebent tam, kad išaiškėtų.
23 Kas turi ausis klausytis, tesiklauso.“
24 Toliau jis sakė jiems: „Įsidėmėkite, ką girdite. Kokiu saiku seikite, tokiu jums seikės ir dar pridės.
25 Mat turinčiam bus dar duota, o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis turi.“
26 Jis kalbėjo: „Taigi, su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, beriančiu į žemę sėklą.
27 Naktį jis miega, dieną keliasi, o sėkla dygsta, auga, ir jis nežino kaip.
28 Žemė savaime brandina vaisių — pirma išaugina želmenį, paskui varpą, galiausiai sunokusį grūdą varpoje.
29 Derliui subrendus, žmogus tuoj pat imasi pjautuvo, nes pjūtis atėjo.“
30 Jis taip pat sakė: „Į ką panaši Dievo karalystė? Kokiu palyginimu ją apibūdinsime?
31 Ji panaši į garstyčios grūdelį, kuris, sėjamas žemėn, yra mažiausias iš visų sėklų žemėje.
32 Bet pasėtas jis išauga, tampa didesnis už visus kitus daržo augalus, išleidžia dideles šakas ir dangaus paukščiai gali rasti prieglobstį jo pavėsyje.“
33 Tad jis skelbdavo jiems žodį daugeliu tokių palyginimų, kiek jie pajėgė suprasti.
34 Be palyginimų jis jiems nekalbėdavo, o savo mokiniams atskirai viską paaiškindavo.
35 Tądien, atėjus vakarui, jis tarė jiems: „Kelkimės į kitą krantą.“
36 Tad jie, paleidę minią, paėmė jį valtyje kaip stovi. Su juo plaukė ir kitų valčių.
37 Staiga ėmė siausti smarki audra. Bangos taip daužėsi į valtį, kad ją beveik apsėmė.
38 O Jėzus buvo valties gale ir miegojo ant pagalvio. Mokiniai pažadino jį sakydami: „Mokytojau, tau nerūpi, kad tuoj žūsime?“
39 Jis atsikėlęs sudraudė vėją ir tarė ežerui: „Nutilk! Nurimk!“ Vėjas nurimo ir pasidarė visiškai tyku.
40 Tada jis jiems pasakė: „Kodėl jūs tokie baikštūs? Ar vis dar neturite tikėjimo?“
41 Apimti didelės baimės jie tarpusavyje kalbėjosi: „Kas gi jis toks, kad net vėjas ir ežeras jo klauso?“
