Morkaus 6:1–56
6 Iš ten išėjęs, jis atkeliavo į savo tėviškę. Drauge ėjo ir jo mokiniai.
2 Atėjus šabui jis ėmė mokyti sinagogoje, ir daugelis klausančiųjų labai stebėdamiesi kalbėjo: „Iš kur jam tai? Kodėl jam suteikta tokia išmintis ir kodėl šitokie galingi darbai* daromi jo rankomis?
3 Argi jis ne dailidė, ne Marijos sūnus, argi ne Jokūbo, Juozapo, Judo ir Simono brolis? Ir jo seserys — argi jos ne čia, ne su mumis?“ Tad jie ėmė juo piktintis.
4 O Jėzus jiems sakė: „Pranašas nebūna be pagarbos, nebent savo tėviškėje, tarp giminaičių ir savo namuose.“
5 Ir jis negalėjo ten daryti jokio galingo darbo, tik uždėjo rankas ant keleto sergančių ir juos išgydė.
6 Jėzus stebėjosi jų netikėjimu. Ir jis leidosi ratu per aplinkinius kaimus mokyti.
7 Jėzus pasišaukė dvylika ir ėmėsi siųsti juos po du, suteikdamas jiems valdžią įsakyti netyrosioms dvasioms.
8 Taip pat liepė, be lazdos, į kelionę nieko neimti: nei duonos, nei kelionmaišio, nei variokų juosmens kišenėse,
9 sakė apsiauti sandalus ir nesivilkti dviejų palaidinių.
10 Dar jiems kalbėjo: „Į kuriuos namus įeisite, juose ir pasilikite, kol iš tenai iškeliausite.
11 O kurioje vietoje jūsų nepriims ir neklausys, išeidami iš ten nusikratykite žemes nuo kojų, kad būtų jiems liudijimas.“
12 Tad jie iškeliavo ir skelbė, kad žmonės atgailautų.
13 Jie išvarė daug demonų, daugelį sergančių patepė aliejumi ir juos išgydė.
14 Tai pasiekė karaliaus Erodo* ausis, mat Jėzaus vardas išgarsėjo ir buvo kalbama: „Krikštytojas Jonas prikeltas iš mirusiųjų, todėl per jį ir veikia tokios galios.“
15 Kiti sakė: „Tai Elijas.“ Dar kiti: „Jis pranašas — toks, kaip ir kiti pranašai.“
16 O Erodas tai išgirdęs sakė: „Jonas — tas, kurį nukirsdinau, prikeltas!“
17 Mat Erodas pats buvo pasiuntęs suimti Jono ir sukaustęs laikė jį kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados. Erodas buvo ją vedęs,
18 o Jonas jam sakydavo: „Tau nevalia turėti savo brolio žmonos.“
19 Erodiada griežė ant jo dantį ir norėjo nužudyti, bet negalėjo,
20 nes Erodas Jono prisibijojo, žinodamas jį esant teisų, šventą vyrą, ir jį saugojo. Pasiklaũsęs Jono, jis nebežinodavo, ką ir daryti, bet vis tiek su malonumu jo klausydavosi.
21 Bet vieną dieną pasitaikė palanki proga. Erodas per savo gimtadienį iškėlė pokylį savo didžiūnams, karo vadams* ir Galilėjos įžymiesiems.
22 Pačios Erodiados duktė atėjusi šoko ir patiko Erodui bei jo svečiams. Karalius tarė merginai: „Prašyk manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu tai.“
23 Ir prisiekė jai: „Duosiu tau, ko tik paprašysi, kad ir pusę savo karalystės.“
24 Ji išėjusi pasiteiravo motinos: „Ko man prašyti?“ Ši pasakė: „Krikštytojo Jono galvos.“
25 Mergina iškart nuskubėjo pas karalių ir paprašė: „Noriu, kad tuoj pat duotum man ant lėkštės Jono Krikštytojo galvą.“
26 Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikų ir dėl svečių nenorėjo jos prašymo atmesti.
27 Taigi jis tuojau pasiuntė asmens sargybinį ir paliepė atnešti Jono galvą. Tas, nuėjęs į kalėjimą ir nukirtęs Jonui galvą,
28 atnešė ją ant lėkštės ir padavė merginai, o ši atidavė savo motinai.
29 Jono mokiniai apie tai išgirdę atėjo, pasiėmė jo palaikus ir palaidojo kape.
30 Apaštalai susirinko pas Jėzų ir papasakojo jam visa, ką nuveikė ir ko mokė.
31 O jis tarė jiems: „Eikite sau vieni į nuošalią vietą ir truputį pailsėkite.“ Mat ateidavo ir išeidavo daug žmonių, ir jie neturėjo progos nė pavalgyti.
32 Tad jie išplaukė valtimi į nuošalią vietą pabūti vieni.
33 Bet žmonės matė juos išplaukiant ir apie tai sužinojo daugelis. Iš visų miestų jie subėgo tenai pėsti pirmiau už juos.
34 Išlipęs į krantą, Jėzus matė didžiulę minią. Jam pagailo žmonių, nes jie buvo lyg avys be piemens, ir jis ėmė mokyti juos daugelio dalykų.
35 Jau buvo vėlyvas metas, tad jo mokiniai priėję kalbėjo: „Vieta nuošali ir jau vėlyva valanda.
36 Paleisk žmones, kad nuėję į aplinkinius ūkius ir kaimus nusipirktų pavalgyti.“
37 Jis atsakė: „Jūs duokite jiems valgyti.“ Tada jie paklausė: „Tai mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir pavalgydinti ja žmones?“
38 Jis tarė jiems: „Kiek papločių turite? Eikit pažiūrėti.“ Tie patikrinę atsakė: „Penkis, taip pat dvi žuvis.“
39 Jėzus liepė visiems susėsti ant žalios žolės būreliais.
40 Žmonės susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt.
41 Paėmęs tuos penkis papločius ir abi žuvis, jis pažvelgė į dangų ir taręs palaiminimą laužė duoną ir davė mokiniams, kad šie išdalytų žmonėms. Jis padalijo visiems ir abi žuvis.
42 Visi pavalgė iki soties,
43 ir jie surinko dvylika pilnų pintinių gabaliukų, neskaitant žuvies.
44 O valgančių duoną buvo penki tūkstančiai vyrų.
45 Jis priragino savo mokinius nedelsiant sėsti į valtį ir plaukti pirma jo į kitą krantą Betsaidos link, kol jis paleisiąs žmones.
46 Atsisveikinęs su jais, Jėzus nuėjo į kalną melstis.
47 Atėjus vakarui valtis buvo vidury ežero, o Jėzus vienas krante.
48 Pamatęs, kad jie labai vargsta irdamiesi — mat pūtė priešinis vėjas, — maždaug ketvirtos nakties sargybos metu jis atėjo pas juos žengdamas ežero paviršiumi ir dėjosi praeinąs pro šalį.
49 Pamatę jį einantį ežeru, mokiniai pamanė, kad jiems vaidenasi, ir ėmė šaukti.
50 Mat jį išvydę jie visi išsigando. Bet Jėzus iškart prabilo į juos ir pasakė: „Drąsiau, čia aš, nebijokite!“
51 Jis įlipo pas juos į valtį ir vėjas nurimo. Mokiniai negalėjo atsistebėti,
52 mat nesuprato, ką reiškia atsitikimas su duona, — jų širdys tebebuvo neimlios.
53 Persikėlę į kitą krantą, jie priplaukė Genezaretą ir ten nuleido inkarą.
54 Vos jiems išlipus iš valties, žmonės Jėzų atpažino,
55 apibėgo visą tą apylinkę ir ėmė neštuvais nešti ligonius ten, kur girdėjo jį esant.
56 Kad ir kur jis užeidavo — į kaimus, miestus ar ūkius, — žmonės turgaus aikštėse guldydavo ligonius. Jie maldaudavo jį leisti bent jo drabužio kutus paliesti, ir kas tik paliesdavo, išgydavo.
