Kai kurių nuomone, prie to, kas buvo išreikšta originalo kalbomis, skaitytoją labiausiai priartintų grynai pažodinis, tarpueilinio stiliaus vertimas. Tačiau taip manyti nebūtų visiškai teisinga. Aptarkime kelias priežastis.

• Nėra tokių dviejų kalbų, kurių gramatika, žodynas ir sakinių struktūra būtų visiškai vienoda. Hebraistikos profesorius S. R. Draiveris (Driver) rašė: „Kalbos skiriasi ne tik savo gramatika ir leksika, bet ir [...] pačia minčių raiška sakinyje.“ Skirtingomis kalbomis kalbantys žmonės mąsto skirtingai. Todėl, pasak profesoriaus, „ir sakiniai įvairiomis kalbomis formuluojami nevienodai“.

• Jokia šiuolaikinė kalba savo žodynu ir gramatika tiksliai neatitinka biblinės hebrajų, aramėjų ir graikų kalbos, todėl pažodinis Biblijos vertimas būtų neaiškus ir kai kada net iškreiptų prasmę.

• Žodžio ar posakio reikšmė gali kisti priklausomai nuo konteksto, kuriame jis pavartotas.

Tiesa, kai kurias Biblijos eilutes įmanoma versti pažodžiui, tačiau vertėjas turi tai daryti labai apdairiai.

Pažiūrėkime kelis pavyzdžius, kada pažodinis vertimas gali būti klaidinantis.

•   Žodžiai „miegoti“, „užmigti“ Biblijoje vartojami tiek kalbant apie miegą tiesiogine prasme, tiek kalbant apie mirtį (Mato 28:13; Apaštalų darbų 7:60, išn.). Kontekstuose, kur kalbama apie mirtį, Biblijos vertėjai, nenorėdami šiuolaikinio skaitytojo suklaidinti, gali pasakyti, kad asmuo „miega mirties miegu“ arba tiesiog „mirė“ (1 Korintiečiams 7:39; 1 Tesalonikiečiams 4:13).

• Laiške efeziečiams apaštalas Paulius pavartojo pasakymą, kurį pažodžiui būtų galima išversti „žmonių žaidimas kauliukais“ (Efeziečiams 4:14). Šis senovinis frazeologizmas yra aliuzija į tai, kad lošiant kauliukais dažniausiai būdavo sukčiaujama. Pažodinis frazeologizmo vertimas daugelyje kalbų neperteiktų reikiamos minties. Prasmė aiškesnė tampa išvertus šį pasakymą „žmonių suktybė“.

• Romiečiams 12:11 pavartotas graikiškas pasakymas pažodžiui reiškia „[būkite] verdantys dvasia“. Bet tokia formuluotė gali būti suprasta klaidingai, tad šiame vertime pasakyta „liepsnokite dvasia“.

• Viena frazė, kurią Jėzus ištarė sakydamas žymųjį Kalno pamokslą, neretai perteikiama maždaug taip: „Palaiminti vargšai dvasia“ (Mato 5:3). Toks vertimas, nors gana pažodiškas, yra sunkiai suprantamas. Skaitytojas net gali pamanyti, kad čia kalbama apie ribotus, skurdžios dvasios žmones. Jėzus iš tikrųjų čia norėjo pasakyti, kad laimingas ne tas, kuris turtingas materialinių gėrybių, o tas, kuris suvokia savo dvasinį neturtą ir pripažįsta, kad jam reikia Dievo (Luko 6:20). Taigi originalo prasmę tiksliau perteikia tokie pasakymai kaip „laimingi ieškantys Dievo“ arba „laimingi tie, kurie rūpinasi savo dvasiniais poreikiais“.

• Hebrajiškas žodis, daugelyje kontekstų išverstas žodžiu „pavydas“, reiškia kankinantį jausmą dėl mylimo žmogaus neištikimybės arba kartėlio jausmą dėl kito gerovės ar sėkmės (Patarlių 6:34; Izaijo 11:13). Tačiau tas pats žodis kartais įgauna ir teigiamą prasmę. Pavyzdžiui, juo įvardijamas Jehovos uolumas ir užsidegimas ginti ir saugoti savo tarnus. Jehova yra Dievas, „reikalaujantis visiškos  ištikimybės“, – tai dar vienas variantas, kaip gali būti verčiamas šis žodis (Išėjimo 34:14; 2 Karalių 19:31; Ezechielio 5:13; Zacharijo 8:2). Tas pats hebrajiškas žodis vartojamas ir kalbant apie Dievo tarnų uolumą, jų nesitaikstymą su neištikimybe Dievui (Skaičių 25:11; Psalmyno 69:9; 119:139).

• Hebrajiškas žodis, kurio pagrindinė reikšmė „ranka“, turi ir daug kitų reikšmių. Atsižvelgiant į kontekstą, jis verčiamas „valdžia“, „dosnumas“, „galia“ (2 Samuelio 8:3; 1 Karalių 10:13; Patarlių 18:21). Lietuviškajame „Naujojo pasaulio“ vertime yra daugiau kaip 30 šio žodžio vertimo variantų.

Iš to, ką aptarėme, galima padaryti tokią išvadą: verčiant Bibliją neįmanoma kiekvienam originalo kalbos žodžiui parinkti po vieną atitikmenį ir visur nuosekliai jį vartoti. Vertėjui tenka gerai pagalvoti, kokie žodžiai taikliausiai išreikštų tekste glūdinčią mintį. Maža to, sakinius jis turi formuluoti pagal savo kalbos gramatikos taisykles, kad skaitytojui tekstas būtų aiškus ir suprantamas.

Kita vertus, reikia atsargumo, kad vertimas netaptų visiška parafraze. Jei Biblijos vertėjas tik laisvai atpasakotų bendrą mintį taip, kaip pats ją supranta, būtų neišvengta nukrypimų nuo prasmės. Į jo pateikiamą teksto interpretaciją lengvai įsiskverbtų jo paties įsitikinimai arba jis nejučia praleistų svarbias detales. Tad nors Biblijos parafrazės yra lengvai skaitomos, laisvas vertimas kai kada atima iš skaitytojo galimybę sužinoti, kas iš tikrųjų tekste norėta pasakyti.

Gali atsitikti taip, kad Biblijos vertime atsispindės paties vertėjo religinės pažiūros. Pavyzdžiui, Mato 7:13 pasakyta: „Erdvus kelias veda į pražūtį.“ Kai kurie vertėjai – matyt, dėl savo religinių įsitikinimų – graikišką žodį, reiškiantį „pražūtis“, čia išvertė žodžiu „pragaras“.

Vertėjas taip pat turėtų nepamiršti, kad Biblija buvo parašyta kasdiene paprastų žmonių kalba, kokia kalbėjo žemdirbiai, piemenys, žvejai (Nehemijo 8:8, 12; Apaštalų darbų 4:13). Taigi Biblijos vertimas turėtų būti suprantamas visiems nuoširdiems žmonėms, kad ir kokio išsilavinimo jie  būtų. Gerame vertime mintys bus išreikštos aiškiai, paprastai, o keblių, vidutiniam skaitytojui nežinomų formuluočių bus vengiama.

Nemažai Biblijos vertėjų savavališkai nusprendžia nerašyti Dievo vardo Jehova, nors senuosiuose Biblijos rankraščiuose jis yra (žr. priedą A4). Vertėjai jį pakeičia žodžiu „Viešpats“. O kai kuriuose vertimuose apskritai sunku įžvelgti faktą, kad Dievas turi vardą. Pavyzdžiui, Jėzaus maldos žodžiai, užrašyti Jono 17:26, perteikiami taip: „Aš apreiškiau jiems tave.“ Arba štai žodžiai iš Jono 17:6 verčiami: „Aš apreiškiau tave žmonėms, kuriuos man davei.“ Tačiau tikslus Jėzaus maldos žodžių vertimas būtų toks: „Aš apreiškiau jiems tavo vardą“ ir „aš apreiškiau tavo vardą žmonėms, kuriuos man davei“.

Kai anglų kalba išėjo „Naujojo pasaulio“ vertimas, pirmosios laidos pratarmėje buvo parašyta: „Mūsų vertimas nėra Šventojo Rašto parafrazė. Kiek leidžia šiuolaikinės anglų kalbos taisyklės, stengėmės versti kuo pažodiškiau. Tačiau žiūrėjome, kad raiška dėl pažodiškumo netaptų gremėzdiška ir mintys nepasislėptų.“ Taigi „Naujojo pasaulio“ Biblijos vertimo komisija laikėsi vidurio: stengėsi, kad jų vertimas atspindėtų originalo kalbos žodyną ir frazeologiją, bet sykiu vengė tokių formuluočių, kurios skambėtų keistai ir mintį perteiktų neaiškiai. Visų tų pastangų vaisius yra Biblijos vertimas, kurį lengva skaityti ir kuris patikimai perteikia žinią nuo Dievo (1 Tesalonikiečiams 2:13).