Po 4026 m. p. m. e.

„Gyvatė“ ima ginčyti Jehovos teisę į viešpatystę, meta kaltinimą, kad jo valdžia nėra gera. Jehova pažada iškildinti „palikuonį“, kuris „gyvatei“, tai yra Šėtonui, galiausiai sutrins galvą (Pradžios 3:1–5, 15). O žmonėms, pasidavusiems „gyvatės“ įtakai, Jehova leidžia kurį laiką patiems tvarkytis kaip patinka.

1943 m. p. m. e.

Jehova Abraomui pasako, kad savo pažadą įgyvendins per jo palikuonius (Pradžios 22:18).

Po 1070 m. p. m. e.

Karalių Dovydą, o vėliau ir jo sūnų Saliamoną Jehova patikina, kad žadėtasis „palikuonis“ kils iš jų šeimos (2 Samuelio 7:12, 16; 1 Karalių 9:3–5; Izaijo 9:6, 7).

29 m. e. m.

Jehova atskleidžia, kad žadėtasis „palikuonis“ ir Dovydo sosto įpėdinis yra Jėzus (Galatams 3:16; Luko 1:31–33; 3:21, 22).

 33 m. e. m.

„Gyvatė“, Šėtonas, žadėtajam „palikuoniui“ kerta į kulną – Jėzus yra nužudomas. Jehova prikelia Jėzų jau kaip dvasinę esybę ir pripažįsta, kad jo auka yra pakankamos vertės žmonijos nuodėmėms išpirkti. Šitaip Adomo ainiams atsiveria kelias į amžiną gyvenimą (Pradžios 3:15; Apaštalų darbų 2:32–36; 1 Korintiečiams 15:21, 22).

Apie 1914 m.

Jėzus išmeta Šėtoną iš dangaus, veikti jam leidžia tik žemėje, bet neilgam (Apreiškimo 12:7–9, 12).

Ateitis

Jėzus įkalina Šėtoną tūkstančiui metų, o paskui sunaikina – vaizdžiai tariant, sutrina jam galvą. Jehova įgyvendina visa, ką dėl žemės ir žmonijos iš pradžių buvo sumanęs. Jo vardo niekas nebejuodina. Nelieka jokių abejonių, kad jo valdžia pati geriausia (Apreiškimo 20:1–3, 10; 21:3, 4).