1 Samuelio 18:1–30
18 Jehonatanas+ girdėjo Dovydo ir Sauliaus pokalbį ir jo siela prisirišo prie Dovydo sielos – pamilo Jehonatanas jį kaip save patį.+
2 Nuo tos dienos Saulius paėmė Dovydą į savo tarnybą ir nebeleido jam pareidinėti į tėvo namus.+
3 O Jehonatanas, pamilęs Dovydą kaip save patį,+ sudarė su juo sandorą.+
4 Jis nusivilko ir atidavė Dovydui savo apsiaustą, taip pat karinę aprangą, kalaviją, lanką ir diržą.
5 Dovydas leidosi į karo žygius ir visur, kur tik Saulius jį siųsdavo, jam sekėsi*.+ Todėl Saulius įpareigojo jį vadovauti kariams.+ Visa tauta ir Sauliaus tarnai tuo džiaugėsi.
6 Kai Dovydas ir kiti vyrai, nugalėję filistinus, traukdavo iš mūšio, moterys su būgneliais+ ir liutniomis džiugiai dainuodamos+ ir šokdamos išeidavo iš visų Izraelio miestų pasitikti karaliaus Sauliaus.
7 Švęsdamos pergalę jos dainuodavo:
„Saulius nukovė tūkstančius,o Dovydas – dešimtis tūkstančių!“+
8 Tokios dainos Sauliui nepatiko. Jis labai įširdo+ ir mąstė sau: „Dovydui jos skyrė dešimtis tūkstančių, o man – tik tūkstančius. Karalystės jam betrūksta!“+
9 Nuo tos dienos Saulius ėmė žiūrėti į Dovydą įtariai.
10 Kitą dieną bloga dvasia nuo Dievo apėmė Saulių+ ir jis pradėjo elgtis keistai* savo namuose. Dovydas, kaip paprastai, skambino lyra.+ Saulius rankose turėjo ietį+
11 ir staiga sviedė ją,+ tardamas sau: „Prismeigsiu Dovydą prie sienos!“ Bet Dovydui pavyko išsisukti. Taip atsitiko du kartus.
12 Saulius ėmė bijoti Dovydo, nes su Dovydu buvo Jehova,+ o nuo Sauliaus jis buvo pasitraukęs.+
13 Saulius daugiau nebelaikė Dovydo prie savęs ir paskyrė tūkstantininku. Taigi Dovydas vedė karius į kautynes*.+
14 Kad ir ką Dovydas darydavo, jam sekėsi*+ ir Jehova buvo su juo.+
15 Matydamas, kad Dovydui taip sekasi, Saulius jo bijojo.
16 O visas Izraelis ir Judas mylėjo Dovydą, nes jis vesdavo juos į karo žygius.
17 Paskui Saulius pasiūlė Dovydui: „Štai mano vyriausioji duktė Meraba+ – duosiu ją tau į žmonas.+ Tik būk narsus mano karys ir kovok Jehovos kovas.“+ Mat Saulius taip mąstė: „Pats rankos prieš jį nekelsiu. Tegu žūva nuo filistinų rankos.“+
18 Dovydas jam atsakė: „Kas aš toks ir kas yra mano giminė, mano tėvo šeima Izraelyje, kad tapčiau karaliaus žentu?“+
19 Tačiau kai atėjo metas Dovydui imti Sauliaus dukterį Merabą į žmonas, paaiškėjo, kad ji jau ištekinta už meholiečio Adrielio.+
20 Bet Dovydą buvo pamilusi Sauliaus duktė Mikalė.+ Kai Saulius apie tai sužinojo, apsidžiaugė.
21 Jis tarė sau: „Duosiu Dovydui Mikalę ir taip paspęsiu jam spąstus. Tekrinta nuo filistinų rankos!“+ Tad Saulius vėl pasiūlė Dovydui: „Šiandien gali tapti mano žentu.“
22 Savo tarnus Saulius primokė: „Slapčia kalbėkite Dovydui: ‘Klausyk! Karaliui tu patinki ir visi jo tarnai tave myli, tad susigiminiuok su karaliumi!’“
23 Girdėdamas tokius Sauliaus tarnų žodžius, Dovydas sakė: „Manote, kad susigiminiuoti su karaliumi taip paprasta? Juk esu žmogus neturtingas ir menkas.“+
24 Tada tarnai Sauliui pranešė: „Dovydas kalbėjo taip ir taip.“
25 Saulius paliepė: „Sakykite Dovydui štai ką: ‘Jokios išpirkos už nuotaką+ karalius nenori, tik šimto filistinų apyvarpių,+ kad būtų atkeršyta jo priešams.’“ Šitaip Saulius ketino filistinų rankomis Dovydą pražudyti.
26 Sauliaus tarnai perdavė tuos žodžius Dovydui ir šis apsidžiaugė, kad galės su karaliumi susigiminiuoti.+ Dar nepraėjus skirtam laikui,
27 Dovydas su savo kariais užpuolė ir nužudė 200 filistinų. Visų jų apyvarpes jis atnešė karaliui, kad galėtų tapti jo žentu. Taigi Saulius apvesdino jį su savo dukra Mikale.+
28 Saulius matė, kad Jehova yra su Dovydu+ ir kad Mikalė jį myli.+
29 Karalius dar labiau bijojo Dovydo ir visą likusį gyvenimą buvo jo priešas.+
30 Filistinų didžiūnai vis atžygiuodavo kovoti, o kai jie atžygiuodavo, Dovydui kovoje sekdavosi labiau nei kitiems Sauliaus vyrams,*+ ir jo vardas plačiai išgarsėjo.+
Išnašos
^ Arba „jis elgėsi išmintingai“.
^ Arba „elgtis kaip pranašas“.
^ Pažod. „jis išeidavo ir pareidavo tautos akivaizdoje“.
^ Arba „jis elgėsi išmintingai“.
^ Arba „Dovydas elgdavosi išmintingiau nei kiti Sauliaus vyrai“.
