1 Samuelio 26:1–25
26 Zifo+ gyventojai atėjo pas Saulių į Gibėją+ ir pranešė: „Dovydas slapstosi ant Hachilos kalvos, ties Ješimonu*.“+
2 Saulius pakilo ir su 3000 rinktinių Izraelio vyrų patraukė ieškoti Dovydo į Zifo dykumą.+
3 Ant Hachilos kalvos, iškilusios palei kelią ties Ješimonu, jis įsirengė stovyklą. Dovydas tuo metu laikėsi dykumoje. Išgirdęs, kad Saulius atėjo į dykumą jo ieškoti,
4 Dovydas išsiuntė žvalgus patikrinti, ar taip yra iš tikrųjų.
5 Vėliau ir pats Dovydas atėjo prie Sauliaus stovyklos ir įsižiūrėjo, kur Saulius ir jo kariuomenės vadas Nero sūnus Abneras+ yra atsigulę. Saulius gulėjo užkardos viduryje, o aplink jį buvo įsitaisę kariai.
6 Dovydas kreipėsi į hetitą+ Ahimelechą ir Cerujos+ sūnų Abišają,+ Joabo brolį: „Katras leisis su manimi į Sauliaus stovyklą?“ – „Aš eisiu“, – pasisiūlė Abišajas.
7 Nakčia atsėlinę prie karių, Dovydas ir Abišajas rado Saulių miegantį užkardos viduryje. Jo ietis styrojo įsmeigta į žemę prie galvos; Abneras ir kariai buvo sugulę aplinkui.
8 Abišajas tarė Dovydui: „Šiandien Dievas atidavė tavo priešą tau į rankas.+ Leisk man vienu ieties smūgiu prismeigti jį prie žemės, antrąkart smogti nereikės.“
9 Tačiau Dovydas sulaikė Abišają: „Neliesk jo. Negi žmogus, pakėlęs ranką prieš Jehovos pateptąjį,+ liks nekaltas?+
10 Kaip gyvas Jehova! Arba Jehova jį nubaus,+ arba ateis diena ir jis pats mirs,+ arba žus mūšyje,+ – tęsė Dovydas. –
11 Bet aš rankos prieš Jehovos pateptąjį nekelsiu.+ Tesaugo Jehova net nuo tokios minties! Dabar paimk ietį, įsmeigtą jam prie galvos, ir vandens ąsotį ir eikim iš čia.“
12 Dovydas paėmė ietį ir vandens ąsotį, kurie buvo Sauliui prie galvos, ir jiedu nuėjo. Niekas to nematė+ ir nepajuto, nė vienas neprabudo. Visi miegojo, nes Jehova buvo siuntęs jiems kietą miegą.
13 Dovydas perėjo į kitą slėnio pusę ir atsistojo ant kalno, geroku atstumu nuo Sauliaus stovyklos.
14 Dovydas šūktelėjo kariams ir Nero sūnui Abnerui:+ „Abnerai, ar girdi?!“ Abneras atsiliepė: „Kas čia toks drumsčia karaliui ramybę?!“
15 Dovydas kalbėjo Abnerui: „Argi tu ne vyras? Argi yra Izraelyje kitas tau lygus? Kodėl nesaugojai savo viešpaties karaliaus? Juk į stovyklą buvo atėjęs vienas karys tavo viešpaties karaliaus nužudyti!+
16 Neatlieki savo pareigų. Kaip gyvas Jehova, jūs nusipelnėte mirties, nes nesaugojote savo viešpaties, Jehovos pateptojo.+ Apsižvalgyk! Kur karaliaus ietis ir vandens ąsotis,+ buvę jam prie galvos?“
17 Saulius atpažino Dovydo balsą ir paklausė: „Ar čia tavo balsas, mano sūnau Dovydai?“+ – „Taip, mano viešpatie karaliau, – atsakė Dovydas
18 ir pridūrė: – Kodėl mano viešpats persekioja savo tarną?+ Ką tokio padariau? Kuo nusikaltau?+
19 Mano viešpatie karaliau, meldžiu išklausyti savo tarną. Jei pats Jehova sukurstė tave prieš mane, tepriima jis iš manęs javų atnašą. Bet jei tave sukurstė žmonės,+ tebūna Jehovos akivaizdoje jie prakeikti už tai, kad ištrėmė mane, atskyrė nuo Jehovos tautos*,+ sakydami: ‘Eik, tarnauk kitiems dievams!’
20 Tenebūna pralietas mano kraujas toli nuo Jehovos veido, juk Izraelio karalius išėjo ieškoti blusos,+ medžioti kalnuose kurapkos.“
21 Saulius atsakė: „Nusidėjau.+ Sugrįžk, mano sūnau Dovydai, daugiau nebedarysiu tau bloga, nes šiandien parodei, kad mano gyvybė tau brangi.+ Elgiausi kvailai, padariau didelę klaidą.“
22 Dovydas tarė: „Štai karaliaus ietis. Atsiųsk ką iš saviškių jos paimti.
23 O Jehova atlygins kiekvienam už jo teisumą+ ir ištikimybę. Šiandien Jehova buvo atidavęs tave man į rankas, bet prieš Jehovos pateptąjį aš rankos nepakėliau.+
24 Kaip tavo gyvybė šiandien buvo brangi man, taip mano gyvybė tebūna brangi Jehovos akyse, ir teišgelbėja jis mane iš visų vargų.“+ –
25 „Būk palaimintas, mano sūnau Dovydai. Tu nuveiksi didžių darbų ir daug pasieksi“,+ – pasakė Saulius. Tada Dovydas nuėjo savo keliu, o Saulius grįžo namo.+
Išnašos
^ Arba galbūt „ties dykuma“.
^ Pažod. „paveldo“. Galbūt turima omenyje ir pati tauta, ir jos paveldėtas kraštas.
