2 Karalių 19:1–37
19 Išgirdęs tai, karalius Ezekijas persiplėšė drabužius, apsivilko ašutinę ir nuėjo į Jehovos Namus.+
2 Ezekijo įsakymu rūmų prievaizdas Eljakimas, raštininkas Šebna ir kunigų seniūnai, apsivilkę ašutinėmis, nuėjo pas pranašą Izaiją,+ Amoco sūnų,
3 ir tarė jam: „Taip sako Ezekijas. Ši diena – sielvarto, bausmės* ir gėdos diena. Atėjo laikas vaikams gimti, bet gimdyti nėra jėgų.+
4 Galgi Jehova, tavo Dievas, išgirs, ką kalbėjo rab šakė, savo viešpaties Asirijos karaliaus atsiųstas išjuokti gyvojo Dievo?+ Galgi tavo Dievas Jehova pašauks jį atsiskaityti už visus žodžius, kuriuos girdėjo? Pasimelsk+ už tuos, kurie dar gyvi.“
5 Taigi karaliaus Ezekijo tarnai atėjo pas Izaiją.+
6 Izaijas jiems atsakė: „Savo viešpačiui perduosite: ‘Taip sako Jehova. Neišsigąsk+ to, ką girdėjai, – žodžių, kuriais Asirijos karaliaus pasiuntiniai prieš mane piktžodžiavo.+
7 Aš įkvėpsiu jam tokią dvasią, kad gavęs žinią jis sugrįš į savo žemę. Savo paties krašte jis kris nuo kalavijo.’“+
8 Sužinojęs, kad Asirijos karalius atsitraukė nuo Lachišo,+ rab šakė sugrįžo pas jį. Tuo metu karalius kovojo prieš Libną.+
9 Karaliui buvo pasakyta, kad prieš jį atžygiuoja Etiopijos valdovas Tirhaka. Tad karalius vėl siuntė pasiuntinius+ pas Ezekiją, sakydamas:
10 „Štai ką perduosite Judo karaliui Ezekijui: ‘Nesileisk dievo, kuriuo pasitiki, apgaunamas, neklausyk, kad jis sako: „Jeruzalė neatiteks Asirijos karaliui į rankas.“+
11 Tu juk girdėjai, ką Asirijos karaliai padarė visiems kraštams, – kad juos sunaikino.+ Tad nejau tu išsigelbėsi?
12 Argi išgelbėjo dievai tas tautas? Argi mano protėviai jų nesunaikino? Kur dabar Gozanas, Haranas,+ Recefas ir Edeno žmonės, gyvenę Telasare?
13 Kur yra Hamato karalius, Arpado karalius, Sefarvaimų, Henos ir Ivos miestų karaliai?’“+
14 Paėmęs laiškus iš pasiuntinių rankų, Ezekijas juos perskaitė. Tada nuėjo į Jehovos Namus ir išskleidė juos* Jehovos akivaizdoje.+
15 Ezekijas Jehovos akivaizdoje meldėsi:+ „Jehova, Izraelio Dieve, kuris sėdi soste viršum* kerubų!+ Tu vienas esi visų žemės karalysčių Dievas.+ Tu sukūrei dangų ir žemę.
16 Suklusk, Jehova, išgirsk!+ Jehova, atmerk akis+ ir pažvelk! Paklausyk, kokiais žodžiais Sanheribas tyčiojasi iš tavęs, gyvasis Dieve.
17 Iš tiesų, Jehova, Asirijos karaliai nuniokojo tautas ir jų kraštus+
18 ir sumetė jų dievus į ugnį, sunaikino, nes jie buvo ne dievai,+ o medžio ir akmens dirbiniai, žmogaus rankų darbas.+
19 Mūsų Dieve Jehova, gelbėk dabar nuo jo rankos, ir visos žemės karalystės žinos, kad tu, Jehova, vienintelis esi Dievas.“+
20 Amoco sūnus Izaijas perdavė Ezekijui tokią žinią: „Taip sako Jehova, Izraelio Dievas. Girdėjau tavo maldą+ dėl Asirijos karaliaus Sanheribo.+
21 Jehova jam skelbia tokį nuosprendį:
‘Mergelė, Siono dukra, tave niekina, tave išjuokia.
Jeruzalės dukra tyčiojasi iš tavęs*.
22 Iš ko šaipeisi, prieš ką piktžodžiavai?+
Prieš ką pakėlei savo balsą?+
Į ką įžūliom akim žvelgei?
Į Izraelio Šventąjį!+
23 Per savo pasiuntinius+ Jehovą išjuokei,+ sakei:„Su daugybe kovos vežimųį aukštuosius kalnus užkilsiu,į Libano vietas atokiausias.
Didingus jo kedrus, vešliuosius kadagius iškirsiu.
Pasieksiu jo tolimuosius kampelius, miškus jo tankiausius.
24 Iškasiu šulinius ir svetimą vandenį išgersiu,savo kojų padais visas Egipto upes* išdžiovinsiu.“
25 Nejau negirdėjai? Jau seniai tai nuspręsta*,+nuo senų laikų esu tai parengęs.+
Dabar visa įvykdysiu.+
Įtvirtintuosius miestus griuvėsių krūvomis tu paverti.+
26 Jų gyventojai bejėgiai,išsigandę ir kenčia gėdą.
Jie – lyg pievų žolė, lyg laukų žaluma,+lyg rytvėjo išdeginta žolė ant stogų.
27 Matau tave sėdintį, matau išeinantį ir pareinantį,+matau, kada ant manęs esi įtūžęs.+
28 Girdėjau, kaip ant manęs niršti+ ir kaip riaumoji,+todėl įversiu kablį tau į šnerves, įbruksiu žąslus į nasrus+ir keliu, kuriuo atėjai, atgal parvesiu.’+
29 Štai, Ezekijau, tau ženklas. Šiemet valgysi grūdus, užaugusius savaime*, kitąmet – irgi užaugusius savaime,+ o trečiais metais sėsite ir pjausite, veisite vynuogynus ir valgysite jų derlių.+
30 Išsigelbėjęs Judo namų likutis+ leis šaknis giliai ir nokins vaisių aukštai.
31 Ir pasklis iš Jeruzalės išlikusieji, nuo Siono kalno – tie, kurie bus išsigelbėję. Kareivijų Viešpats Jehova su užsidegimu visa tai įvykdys.+
32 Todėl apie Asirijos karalių Jehova sako:+
‘Jis neįžengs į šį miestą,+nė strėlės į jį nepaleis,su skydu priešais nestos,apgulos pylimo nesupils.+
33 Keliu, kuriuo atėjo, jis sugrįšir į šį miestą kojos neįkels, – tai Jehovos žodis.
34 Miestą apginsiu,+ išgelbėsiu dėl savęs+ir dėl savo tarno Dovydo.’“+
35 Tą pačią naktį Jehovos angelas nužengęs užmušė asirų stovykloje 185 000 vyrų.+ Anksti ryte visur buvo matyti vien lavonai.+
36 Asirijos karalius Sanheribas parkeliavo atgal į Ninevę+ ir ten pasiliko.+
37 Kartą, jam besimeldžiant šventykloje savo dievui Nisrochui, jo paties sūnūs Adramelechas ir Sareceras nužudė jį kalaviju.+ Juodu pabėgo į Ararato žemę,+ o karaliumi vietoj Sanheribo tapo jo sūnus Asarhadonas.+
Išnašos
^ Arba „užgaulių“.
^ Pažod. „jį“.
^ Arba galbūt „tarp“.
^ Pažod. „kraipo galvą“.
^ Arba „visus Egipto kanalus“.
^ Pažod. „padaryta“.
^ Arba „iš nuobirų“.
