2 Metraščių 18:1–34
18 Juozapatas turėjo apsčiai turtų ir šlovės.+ Deja, vedybomis jis susigiminiavo su Ahabu.+
2 Keleriems metams praėjus, Juozapatas nuvyko pas Ahabą į Samariją.+ Ta proga Ahabas jam ir jo palydovams papjovė* daugybę avių ir galvijų. Ahabas įkalbinėjo jį drauge leistis į žygį prieš Ramot Gileadą.+
3 „Ar eisi su manimi į Ramot Gileadą?“ – klausė jis Judo karaliaus Juozapato. Tas Izraelio karaliui Ahabui atsakė: „Kaip tu, taip ir aš, mano tauta – tavo tauta. Mūšyje mes būsime su tavimi!“
4 Vis dėlto Juozapatas Izraelio karaliaus paprašė: „Gal galėtume pirmiausia sužinoti, ką sako Jehova?“+
5 Izraelio karalius sukvietė visus pranašus, 400 vyrų, ir jų teiravosi: „Ar mums eiti į kovą prieš Ramot Gileadą ar neiti?“ – „Eik, ir Dievas atiduos jį karaliui į rankas!“ – tikino jie.
6 Juozapatas tada paklausė: „Ar čia nėra Jehovos pranašo?+ Pasiteiraukime Dievo ir per jį.“+
7 Į tai Izraelio karalius atsakė: „Dar yra vienas žmogus,+ per kurį galėtume pasiteirauti Jehovos. Tai Imlos sūnus Michėjas. Bet aš jo nekenčiu, nes jis niekada nieko gero apie mane nepranašauja, visuomet tik bloga.“+ Tačiau Juozapatas paprieštaravo: „Tenekalba taip karalius!“
8 Tad, pasišaukęs vieną pareigūną, Izraelio karalius jam paliepė: „Tučtuojau atvesk čionai Imlos sūnų Michėją!“+
9 O Izraelio karalius ir Judo karalius Juozapatas, vilkėdami karališkais apdarais, tuo metu sėdėjo savo sostuose. Jie sėdėjo ant grendymo prie Samarijos vartų ir visi pranašai pranašavo jų akivaizdoje.
10 Kenaanos sūnus Zedekijas pasidarė geležinius ragus ir skelbė: „Štai ką sako Jehova: ‘Tol badysi jais sirus, kol pribaigsi.’“
11 Ir kiti pranašai kalbėjo tą patį: „Žygiuok į Ramot Gileadą ir laimėsi.+ Jehova atiduos jį karaliui į rankas.“
12 Pasiuntinys, nuėjęs atvesti Michėjo, ėmė jį įkalbinėti: „Klausyk, pranašai visi kaip vienas skelbia, kad karaliaus žygis bus sėkmingas. Tokie tebūna ir tavo žodžiai,+ pasakyk ką nors gera.“+ –
13 „Kaip gyvas Jehova, – atsakė Michėjas, – kalbėsiu tik tai, ką mano Dievas pasakys.“+
14 Jam atėjus, karalius paklausė: „Michėjau, ar mums eiti į kovą dėl Ramot Gileado ar neiti?“ – „Eik ir laimėsi, – tuojau atsakė tas. – Priešai bus atiduoti jums į rankas.“
15 Bet karalius nenurimo: „Kiek kartų turėsiu tave saikdinti, kad man kalbėtum tik tiesą Jehovos vardu ir nieko daugiau?“
16 Tada Michėjas ėmė kalbėti: „Štai regiu izraelitus – visi jie pasklidę po kalnus tarsi avys be piemens.+ Ir Jehova sako: ‘Šitie nebeturi valdovo. Tegrįžta kiekvienas ramybėje į savo namus.’“
17 Izraelio karalius tarė Juozapatui: „Argi nesakiau, kad jis nieko gero apie mane nepranašauja, tik bloga?“+
18 Michėjas tęsė: „Dabar klausykis Jehovos žodžio. Aš mačiau Jehovą, sėdintį savo soste,+ ir visą dangaus kareiviją,+ stovinčią jo dešinėje ir kairėje.+
19 Jehova paklausė: ‘Kam pavyks gudrumu įtikinti Izraelio karalių Ahabą, kad tas žygiuotų į Ramot Gileadą ir tenai žūtų?’ Vienas siūlė daryti vienaip, kitas kitaip,
20 kol į priekį išėjo dvasia*+ ir atsistojusi Jehovos akivaizdoje tarė: ‘Aš jį pergudrausiu!’ – ‘Kaip tai padarysi?’ – paklausė Jehova.
21 ‘Aš eisiu ir tapsiu apgaulės dvasia visų jo pranašų lūpose’, – atsakė toji dvasia. Ir Dievas pritarė: ‘Tu jį tikrai pergudrausi, tau pavyks! Taip ir daryk.’
22 Taigi į tavo pranašų lūpas Jehova įdėjo apgaulės dvasią.+ Iš tikrųjų Jehova yra pasmerkęs tave nelaimei.“
23 Kenaanos sūnus Zedekijas+ priėjo, skėlė Michėjui+ antausį+ ir tarė: „Nori pasakyti, kad Jehovos dvasia mane paliko ir dabar jau kalba per tave?“+ –
24 „Tuo įsitikinsi tą dieną, kai būsi priverstas slėptis galiniame kambaryje“, – atsiliepė Michėjas.
25 Tada Izraelio karalius įsakė: „Čiupkit Michėją ir nuveskit pas miesto valdytoją Amoną ir karaliaus sūnų Jehoašą.
26 Praneškit jiems, kad taip sako karalius: ‘Įmeskit šitą į kalėjimą+ ir duokit jam sumažintą duonos ir vandens davinį, iki aš sugrįšiu gyvas ir sveikas.’“ –
27 „Jei sugrįši gyvas ir sveikas, vadinasi, Jehova per mane nekalbėjo,+ – tarė Michėjas ir pridūrė: – Įsidėmėkite tai, visi žmonės*!“
28 Izraelio karalius su Judo karaliumi Juozapatu nužygiavo į Ramot Gileadą.+
29 Juozapatui Izraelio karalius tarė: „Aš eisiu į mūšį persirengęs, kad manęs neatpažintų, o tu vilkėk savo karališką apdarą.“ Taigi Izraelio karalius persirengė ir jie išėjo į mūšį.
30 Sirijos karalius savo kovos vežimų vadams buvo įsakęs: „Nekovokite nei su menku, nei su galingu, tik su Izraelio karaliumi.“
31 Pamatę Juozapatą, kovos vežimų vadai tarė sau: „Tai Izraelio karalius!“ – ir puolė jį. Juozapatas ėmė šauktis pagalbos+ ir Jehova jam padėjo: tučtuojau nuo jo atitraukė užpuolikus.
32 Kovos vežimų vadai suprato, kad tai ne Izraelio karalius, ir iškart liovėsi jį persekioti.
33 Tada vienas vyras net nesitaikydamas paleido strėlę ir ji pataikė Izraelio karaliui tarp šarvų sandūrų. Karalius savo vežimo vadeliotojui paliepė: „Suk atgal ir vežk mane iš kovos lauko*. Aš sunkiai sužeistas.“+
34 Mūšis siautė ištisą dieną. Kad Izraelio karalius iki vakaro išstovėtų kovos vežime atsigręžęs į sirus, jį teko prilaikyti. Saulei leidžiantis jis mirė.+
