2 Samuelio 12:1–31
12 Tad Jehova pas Dovydą siuntė Nataną.+ Atėjęs pas jį+ Natanas tarė: „Du žmonės gyveno viename mieste – vienas turtuolis, kitas vargšas.
2 Turtuolis turėjo labai daug avių ir galvijų,+
3 o vargšas teturėjo vieną mažą avelę, kurią buvo nusipirkęs.+ Ta avele jis rūpinosi, jo namuose ji augo kartu su jo sūnumis. Žmogus dalijosi su ja paskutiniu duonos kąsniu, duodavo jai gerti iš savo puodelio, ji miegodavo jo glėbyje ir buvo jam tarytum dukra.
4 Kartą pas turtuolį užėjo keleivis. Turtuolis nepanoro pjauti savo avies ar galvijo užklydusiam svečiui pavalgydinti, bet paėmė vargšo avelę ir iš jos paruošė keleiviui vaišes.“+
5 Dovydas ant to žmogaus labai supyko. „Kaip gyvas Jehova,+ žmogus, kuris taip padarė, turi mirti! – pareiškė jis Natanui. –
6 Ir kadangi pasielgė taip negailestingai, už avelę privalo atmokėti keturgubai!“+
7 Tada Natanas Dovydui tarė: „Tu esi tas žmogus! Štai ką sako Jehova, Izraelio Dievas: ‘Aš patepiau tave Izraelio karaliumi,+ išgelbėjau tave iš Sauliaus rankų.+
8 Aš atidaviau tau tavo valdovo namus,+ į tavo glėbį – tavo valdovo žmonas.+ Atidaviau tau Izraelio ir Judo namus.+ Ir jeigu to būtų buvę per maža, būčiau dar daugiau pridėjęs.+
9 Kodėl paniekinai Jehovos žodį ir padarei, kas nedora jo akyse? Tu nužudei kalaviju hetitą Ūriją!+ Amonitų kalaviju jį nužudei ir pasiėmei sau jo žmoną.+
10 Nuo šiol kalavijas niekada nesitrauks nuo tavo namų,+ nes tu paėmei hetito Ūrijos žmoną sau į žmonas ir taip mane paniekinai.’
11 Štai ką sako Jehova: ‘Padarysiu, kad tavo paties namuose tavęs tykotų nelaimė.+ Paimsiu tavo žmonas ir tau matant atiduosiu jas tavo artimui+ – jis suguls su tavo žmonomis vidury dienos.+
12 Tu tai padarei slapta,+ o aš tai padarysiu vidury dienos, viso Izraelio akivaizdoje.’“ –
13 „Nusidėjau Jehovai“,+ – pasakė Dovydas. Tada Natanas jam tarė: „Jehova tavo nuodėmę atleidžia.+ Tu nemirsi.+
14 Bet kadangi tai darydamas paniekinai Jehovą, sūnus, kuris tau gimė, mirs.“
15 Paskui Natanas grįžo namo.
Jehova atsigręžė prieš vaikelį, kurį Ūrijos žmona buvo Dovydui pagimdžiusi, ir tas susirgo.
16 Dovydas maldavo Dievą pasigailėti berniuko, jis pasninkavo ir savo kambaryje ne vieną naktį pragulėjo ant žemės.+
17 Rūmų seniūnai, sustoję aplinkui, įkalbinėjo jį keltis, bet jis nuo žemės nesikėlė ir su jais nevalgė.
18 Septintą dieną vaikelis mirė. Bet Dovydo tarnai bijojo jam pasakyti, kad vaikas nebegyvas. Jie svarstė: „Jeigu jis mūsų neklaũsė vaikeliui dar gyvam esant, kaipgi dabar jam pasakysime, kad vaikas mirė? Jis gali ką nors baisaus padaryti!“
19 Dovydas pastebėjo, kad tarnai šnibždasi, ir suprato, kad vaikas miręs. Tarnų jis paklausė: „Ar vaikas mirė?“ – „Taip, mirė“, – atsakė jie.
20 Tada Dovydas atsikėlė nuo žemės, nusiprausė, pasitepė aliejumi,+ persivilko drabužius. Nuėjęs į Jehovos Namus,+ jis puolė ant kelių ir žemai nusilenkė. Paskui, parėjęs į rūmus, paprašė, kad jam būtų patiekta maisto, ir valgė.
21 Tarnai jo klausė: „Kodėl taip elgiesi? Kol vaikelis buvo gyvas, tu pasninkavai ir verkei. O jam mirus, atsikėlei ir valgai.“
22 Jis atsakė: „Vaikeliui dar gyvam esant, pasninkavau+ ir verkiau, nes maniau sau: ‘Kas žino, gal Jehova bus man maloningas ir vaikas liks gyvas?’+
23 O dabar, jam mirus, kam bepasninkauti? Negi galiu jį susigrąžinti?+ Tai aš pas jį nueisiu+ – jis pas mane nebesugrįš.“+
24 Dovydas guodė savo žmoną Batšebą.+ Atėjęs sugulė su ja ir po kurio laiko ji pagimdė sūnų – berniukas gavo Saliamono* vardą.+ Jehova jį mylėjo,+
25 todėl per pranašą Nataną+ siuntė žodį, kad dėl paties Jehovos jį pavadintų Jedidija*.
26 O Joabas toliau kariavo su amonitų+ Raba+ ir galiausiai paėmė karališkąjį miestą*.+
27 Tada Joabas siuntė pas Dovydą pasiuntinius su žinia: „Kariavau su Raba+ ir paėmiau vandenų miestą*.
28 Dabar sutelk visus kitus karius, apgulk miestą ir jį užimk, nes jei miestą užimsiu aš, man atiteks visa garbė*.“
29 Taigi Dovydas sutelkė visus karius, nužygiavęs puolė Rabą ir ją paėmė.
30 Nuo Malkamo galvos jis nuėmė brangakmeniais išpuoštą karūną, sveriančią talentą* aukso, ir ji buvo uždėta Dovydui ant galvos. Iš miesto Dovydas išgabeno labai daug grobio.+
31 Be to, išsivedė iš ten žmones ir pristatė dirbti su akmenpjūkliais, kirviais bei kitais aštriais geležiniais įrankiais ir gaminti plytų. Taip jis padarė su visais amonitų miestais. Paskui Dovydas ir visi kariai sugrįžo į Jeruzalę.
Išnašos
^ Vardas kilęs iš hebr. žodžio, reiškiančio „taika“, „ramybė“.
^ Išvertus – „Jaho numylėtinis“.
^ Arba „karalystės miestą“.
^ Galbūt turima omenyje vieta, iš kur miestas ėmė vandenį.
^ Pažod. „jis bus pavadintas mano vardu“.
^ Talentas buvo lygus 34,2 kg. Žr. priedą B14.
