2 Samuelio 17:1–29
17 Ahitofelis dabar Abšalomui tarė: „Leisk man surinkti 12 000 vyrų ir dar šiąnakt vytis Dovydą.
2 Užklupsiu jį, kol jis pavargęs ir išsekęs,+ sukelsiu jo gretose sąmyšį ir visi su juo esantys žmonės išsilakstys. Nužudysiu tik karalių,+
3 o žmones pargrąžinsiu pas tave. Kai neliks to, kurio ieškai, visi žmonės grįš pas tave ir tautoje stos ramybė.“
4 Abšalomui ir visiems Izraelio seniūnams tas pasiūlymas patiko.
5 Vis dėlto Abšalomas paprašė: „Pakvieskite archą Hušają.+ Pažiūrėkime, ką jis pasakys.“
6 Kai Hušajas atėjo, Abšalomas į jį kreipėsi: „Štai ką patarė Ahitofelis. Ar mums jo patarimo klausyti? Jeigu ne, tark savo žodį.“
7 Hušajas atsakė Abšalomui: „Šįkart Ahitofelio patarimas nėra geras.“+
8 Hušajas tęsė: „Juk tu žinai, kad tavo tėvas ir jo vyrai yra narsūs,+ ir dabar jie įniršę kaip meška, netekusi laukuose savo jauniklių.+ Be to, tavo tėvas yra prityręs kovotojas,+ jis tikrai nenakvos su savo žmonėmis.
9 Jau dabar jis slepiasi kurioje nors oloje ar kur kitur.+ Ir jeigu jis puls pirmas, pasklis kalbos, kad visi, kurie ėjo išvien su Abšalomu, sutriuškinti.
10 Tada net narsuolis, kurio širdis kaip liūto,+ nutirps iš baimės, nes visas Izraelis žino, kad tavo tėvas yra karžygys,+ o jo vyrai – drąsūs kariai.
11 Taigi mano patarimas būtų toks: sukviesk visą Izraelį, nuo Dano iki Beer Šebos,+ – žmonių tebus kaip pajūrio smilčių,+ – ir pats vesk juos į mūšį.
12 Užpulsim jį, kad ir kur jis būtų, užklupsim kaip rasa, krintanti žemėn. Nė vienas iš jų neišsigelbės – nei jis pats, nei su juo esantys vyrai.
13 O jeigu jis užsidarytų kuriame nors mieste, visas Izraelis atsineš virvių ir mes nuvilksime tą miestą į slėnį. Nė akmenėlio iš jo neliks.“
14 Abšalomas ir visi izraelitai ėmė sakyti: „Archo Hušajo patarimas geresnis nei Ahitofelio!“+ Jehova buvo nusprendęs* niekais paversti gudrų Ahitofelio patarimą+ – šitaip Jehova norėjo užtraukti Abšalomui pražūtį.+
15 Hušajas vėliau pranešė kunigams Cadokui ir Abjatarui:+ „Taip ir taip Abšalomui ir Izraelio seniūnams patarė Ahitofelis, ir štai ką patariau aš.
16 Tad skubiai siųskite žinią Dovydui ir perspėkite: ‘Nenakvok šiąnakt tyrlaukiuose prie brastų*, bet kuo greičiau persikelk į kitą pusę, antraip su karaliumi ir visais jo žmonėmis bus susidorota.’“+
17 Jehonatanas+ ir Ahimaacas+ lūkuriavo prie En Rogelio+ – į miestą eiti bijojo, kad jų kas nepamatytų. Žinią jiems perdavė tarnaitė ir jie su ta žinia patraukė pas karalių Dovydą.
18 Tačiau vienas jaunuolis juodu pastebėjo ir pranešė Abšalomui. Tada Jehonatanas ir Ahimaacas nuskubėjo į vieno Bahurimų+ gyventojo namus. Šio kieme buvo šulinys ir jie ten pasislėpė.
19 To vyro žmona, paėmusi dangalą, šulinį užklojo, o ant viršaus pribėrė kruopų, kad niekas nieko neįtartų.
20 Abšalomo tarnai atėjo pas moterį į namus ir paklausė: „Kur yra Ahimaacas ir Jehonatanas?“ – „Jie nuėjo upės link“,+ – atsakė moteris. Vyrai jų ieškojo, bet nerado, tad grįžo atgal į Jeruzalę.
21 Kai tie vyrai pasišalino, Ahimaacas ir Jehonatanas išlipo iš šulinio ir nuėję pas Dovydą viską jam papasakojo. „Nedelsdami kelkitės per upę, – ragino jie, – nes Ahitofelis davė tokį ir tokį patarimą, kad jums pakenktų.“+
22 Dovydas su savo žmonėmis skubiai susiruošė ir persikėlė per Jordaną. Išaušus visi jau buvo anoje Jordano pusėje.
23 Ahitofelis, pamatęs, kad jo patarimo nepaisoma, pasibalnojo asilą ir parjojo namo į gimtąjį miestą.+ Davęs paskutinius nurodymus namiškiams,+ pasikorė.+ Taip jis mirė ir buvo palaidotas savo protėvių kape.
24 Dovydas jau buvo pasiekęs Mahanaimus,+ kai per Jordaną persikėlė Abšalomas su visais Izraelio vyrais.
25 Abšalomas kariuomenės vadu vietoj Joabo+ buvo paskyręs Amasą.+ (Amasa buvo izraelito Itros ir Nahašo dukters Abigailės sūnus;+ Abigailė buvo Joabo motinos Cerujos sesuo.)
26 Abšalomas ir izraelitai pasistatė stovyklą Gileado žemėje.+
27 Dovydui esant Mahanaimuose, Nahašo iš amonitų Rabos+ sūnus Šobis, Amielio iš Lo Debaro sūnus Machyras+ ir gileadietis Barzilajas+ iš Rogelimų
28 atgabeno patiesalų, dubenų, molinių indų, kviečių, miežių, miltų, gruzdintų grūdų, pupų, lęšių, kepintų sėklų,
29 medaus, sviesto, avių ir sūrio. Visa tai jie atgabeno Dovydui ir su juo esantiems žmonėms,+ manydami: „Tie žmonės dykumoje turbūt alkani, pavargę ir ištroškę.“+
