Apaštalų darbai 10:1–48
10 Cezarėjoje buvo toks vyras, vardu Kornelijus, vadinamojo italikų dalinio* šimtininkas.
2 Kornelijus buvo dievotas žmogus, jis ir visi jo namiškiai bijojo Dievo. Jis dosniai šelpdavo žmones ir Dievui nuolat melsdavosi.
3 Apie devintą valandą+ dienos* Kornelijus regėjime aiškiai išvydo pas jį ateinantį Dievo angelą. „Kornelijau!“ – tarė jis.
4 Įsmeigęs į jį akis ir išsigandęs Kornelijus atsiliepė: „Ką, Viešpatie?“ Angelas pasakė: „Dievas atkreipė dėmesį į tavo maldas ir gailestingumo dovanas ir jas prisimena.+
5 Tad dabar siųsk vyrus į Jopę ir pakviesk tokį Simoną, vadinamą Petru.
6 Jis svečiuojasi pas vieną odininką, Simoną, kurio namas prie jūros.“
7 Baigęs su juo kalbėti, angelas pasitraukė. Tada Kornelijus pasišaukė du savo namų tarnus ir dievotą kareivį iš savo parankinių,
8 viską jiems papasakojo ir išsiuntė į Jopę.
9 Kitą dieną, jiems keliaujant ir jau esant arti miesto, Petras užlipo ant plokščiastogio melstis (buvo maždaug šešta valanda*).
10 Jis pasijuto labai alkanas. Kol valgis buvo ruošiamas, Petras patyrė nežemišką būseną:+
11 jis išvydo atsivėrusį dangų ir tarsi kokią didelę lino drobulę, už keturių kampų nuleidžiamą ant žemės.
12 Joje buvo visokiausių žemės keturkojų, roplių ir dangaus paukščių.
13 Ir jis išgirdo balsą: „Kelkis, Petrai, pjauk juos ir valgyk!“
14 Bet Petras atsakė: „Jokiu būdu, Viešpatie! Aš niekuomet nesu valgęs nieko suteršto ir nešvaraus.“+
15 Balsas prabilo į jį antrą kartą: „To, ką Dievas apvalė, tu nebevadink suterštu.“
16 Tai įvyko ir trečią kartą. Tada drobulė buvo bemat paimta dangun.
17 Kol Petras suglumęs svarstė, ką jo matytasis regėjimas galėtų reikšti, Kornelijaus siųsti vyrai, išsiteiravę, kur Simono namai, atėjo ir sustojo prie vartų.+
18 Jie šūktelėjo ir paklausė, ar čia svečiuojasi Simonas, vadinamas Petru.
19 Petrui tebemąstant apie regėjimą, dvasia+ pasakė: „Štai tavęs ieško trys vyrai.
20 Stokis, lipk žemyn ir nedvejodamas eik su jais, nes tai aš juos siunčiau.“
21 Tad Petras nulipo pas tuos vyrus ir tarė: „Esu tas, kurio ieškote. Kokiu reikalu jūs čia?“
22 Tie atsakė: „Šimtininkas Kornelijus,+ teisus ir dievobaimingas vyras, apie kurį visa žydų tauta gerai atsiliepia, per šventąjį angelą gavo paliepimą nuo Dievo pasikviesti tave į savo namus ir išklausyti, ką pasakysi.“
23 Tad jis pakvietė juos vidun ir priėmė juos nakvynės.
Kitą dieną atsikėlęs Petras su jais iškeliavo, jį lydėjo ir keli broliai iš Jopės.
24 Dar kitą dieną visi atėjo į Cezarėją. Kornelijus jų laukė, susikvietęs savo giminaičius ir artimiausius draugus.
25 Petrui atvykus, Kornelijus jį pasitiko ir parpuolęs jam po kojų nusilenkė.
26 Bet Petras jį pakėlė sakydamas: „Kelkis, juk aš toks pat žmogus kaip tu.“+
27 Kalbėdamasis su juo Petras įžengė vidun ir išvydo daug susirinkusių žmonių.
28 Jis tarė jiems: „Jūs gerai žinote, kad žydui neleidžiama bičiuliautis su svetimtaučiu ar prie jo artintis.+ Tačiau Dievas man apreiškė, kad jokio žmogaus neturiu vadinti suterštu ar nešvariu.+
29 Štai kodėl pakviestas aš neprieštaraudamas atėjau. Dabar tad klausiu, kokiu reikalu mane pakvietėte.“
30 Kornelijus atsakė: „Prieš keturias dienas devintą valandą*, tą pačią kaip dabar, savo namuose meldžiausi ir staiga priešais mane pasirodė vyras spindinčiu apdaru.
31 Jis tarė: ‘Kornelijau, tavo malda išklausyta, Dievas prisiminė tavo gailestingumo dovanas.
32 Tad pasiųsk pasiuntinius į Jopę pakviesti Simono, vadinamo Petru. Jis svečiuojasi odininko Simono namuose, prie jūros.’+
33 Taigi aš tuojau pat pasiunčiau pasiuntinius tavęs pakviesti, ir labai malonu, kad čia atvykai. Štai dabar visi esame Dievo akivaizdoje, pasirengę išklausyti, ką Jehova tau liepė pasakyti.“
34 Tada Petras prabilo: „Dabar aš išties suprantu, kad Dievas nėra šališkas+ –
35 jam priimtinas bet kurios tautos žmogus, kuris jo bijo ir daro, kas teisu.+
36 Jis pasiuntė žinią Izraelio sūnums – paskelbė jiems gerąją naujieną apie taiką*+ per Jėzų Kristų; šis yra visų Viešpats.+
37 Jūs žinote, apie ką po krikšto, kurį skelbė Jonas, buvo kalbama visoje Judėjoje ir dar anksčiau Galilėjoje.+
38 Visi kalbėjo apie Jėzų iš Nazareto, – kaip Dievas patepė jį šventąja dvasia,+ suteikė jam galios, kaip jis vaikščiojo darydamas gera ir gydydamas visus, kuriuos vargino Velnias.+ Jėzus visa tai darė dėl to, kad su juo buvo Dievas.+
39 Mes esame liudytojai visko, ką jis yra padaręs žydų žemėje ir Jeruzalėje. Bet su juo buvo susidorota, jį prikalė prie stulpo*.
40 Trečią dieną Dievas jį prikėlė+ ir leido pasirodyti žmonėms –
41 tik ne visiems, o mums, Dievo iš anksto paskirtiems liudytojams; mes su juo valgėme ir gėrėme po jo prisikėlimo iš mirusių.+
42 Jis mums liepė paskelbti ir paliudyti žmonėms,+ kad Dievas paskyrė jį gyvųjų ir mirusiųjų teisėju.+
43 Kaip liudija visi pranašai,+ kiekvienas jį tikintis gauna jo vardu nuodėmių atleidimą.“+
44 Petrui apie tai tebekalbant, ant visų, kurie klausėsi jo žodžių, nusileido šventoji dvasia.+
45 Tikintieji iš apipjaustytųjų, kurie buvo atlydėję Petrą, labai stebėjosi, kad šventosios dvasios dovana išliejama ir ant kitataučių.
46 Mat jie girdėjo juos kalbant svetimomis kalbomis ir aukštinant Dievą.+ Todėl Petras pasakė:
47 „Argi gali kas nors uždrausti krikštytis vandenyje+ tiems, kurie kaip ir mes gavo šventąją dvasią?“
48 Ir jis liepė pakrikštyti juos Jėzaus Kristaus vardu.+ Tada jie paprašė jį keletą dienų pas juos pasilikti.
Išnašos
^ T. y. kohortos (romėnų karinis dalinys, kuriame buvo 600 kareivių).
^ Mūsų laiku – apie trečią valandą.
^ Mūsų laiku – maždaug dvylikta valanda dienos.
^ Mūsų laiku – apie trečią valandą dienos.
^ Arba „ramybę“.
^ Pažod. „pakabino ant medžio“.
