Apaštalų darbai 22:1–30
22 „Vyrai! Broliai ir tėvai! Paklausykite, ką jums pasakysiu sau apginti.“+
2 Išgirdę jį kalbant hebrajiškai, jie dar labiau aprimo. Paulius tęsė:
3 „Aš esu žydas,+ gimęs Kilikijos Tarse,+ bet mokslą išėjęs šitame mieste, pas Gamalielį,*+ išauklėtas griežtai pagal protėvių Įstatymą,+ uolus dėl Dievo, kaip ir visi jūs šiandien esate.+
4 Aš persekiojau priklausančius šiam Keliui – pančiojau ir perdavinėjau į kalėjimus tiek vyrus, tiek moteris. Dėl to kai kurie iš jų turėjo mirti.+
5 Kad taip dariau, gali paliudyti ir vyriausiasis kunigas, ir visas vyresniųjų susirinkimas. Aš net gavau iš jų laiškus mūsų broliams Damaske ir ėjau ten, ketindamas tuos žmones suimti ir atvesti į Jeruzalę, kad būtų nubausti.
6 Bet pakeliui, jau esant netoli Damasko, maždaug vidurdienį netikėtai mane apšvietė ryški šviesa iš dangaus.+
7 Parpuoliau ant žemės ir išgirdau balsą, sakantį: ‘Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji?’ –
8 ‘Kas tu, viešpatie?’ – paklausiau. Jis man tarė: ‘Aš esu Jėzus Nazarietis, kurį tu persekioji.’
9 Su manimi esantys matė šviesą, bet balso, kuris man kalbėjo, jie negirdėjo.
10 Tada paklausiau: ‘Ką man daryti, Viešpatie?’ Viešpats man atsakė: ‘Kelkis, eik į Damaską ir ten sužinosi visa, kas tau paskirta padaryti.’+
11 Kadangi dėl tos ryškios šviesos nieko nebemačiau, į Damaską mane už rankos atvedė mano palydovai.
12 Vienas vyras, vardu Ananijas, – dievobaimingas, Įstatymui klusnus žmogus, apie kurį visi tenykščiai žydai gerai liudijo, –
13 atėjo pas mane ir atsistojęs greta tarė: ‘Broli Sauliau, praregėk!’ Ir tą pačią akimirką aš jį pamačiau.+
14 Ananijas pasakė: ‘Mūsų protėvių Dievas pasirinko tave, kad suprastum jo valią, išvystum teisųjį+ ir išgirstum balsą iš jo lūpų,
15 nes tu liudysi apie jį visiems žmonėms – kalbėsi, ką matei ir girdėjai.+
16 Tad ko lauki? Kelkis, pasikrikštyk ir šaukis jo vardo, kad tavo nuodėmės būtų nuplautos.’+
17 Kai sugrįžęs į Jeruzalę+ šventykloje meldžiausi, patyriau nežemišką būseną.
18 Aš išvydau jį ir jis man tarė: ‘Pasiskubink, eik kuo greičiau iš Jeruzalės, nes jie nepriims tavo liudijimo apie mane.’+
19 Aš atsakiau: ‘Viešpatie, jie gerai žino, kad, vykdamas iš sinagogos į sinagogą, aš sodinau į kalėjimą ir plakiau tave tikinčius,+
20 o kai žudė tavo liudytoją Steponą, tam pritariau ir šalimais stovėdamas saugojau jį žudančių apsiaustus.’+
21 Bet jis man pasakė: ‘Eik, nes siųsiu tave toli, pas kitas tautas.’“+
22 Jie klausėsi Pauliaus iki šitų žodžių, o tada ėmė šaukti: „Nušluoti nuo žemės tokį! Nevalia jam leisti gyventi!“
23 Jie rėkavo, mosavo apsiaustais ir svaidė į orą žemes,+
24 todėl įgulos vadas įsakė nuvesti Paulių į kareivines ir, norėdamas išsiaiškinti, kodėl jie šitaip ant jo šaukia, liepė jį plakti, kol tas pasakys, ką padarė.
25 Bet kai jie Paulių pririšo* ruošdamiesi plakti, šis kreipėsi į greta stovintį šimtininką: „Ar jums leidžiama plakti Romos pilietį, ir dar nenuteistą?“+
26 Tai išgirdęs, šimtininkas nuėjo pas įgulos vadą ir pranešė: „Ką ketini daryti? Tas žmogus yra Romos pilietis.“
27 Vadas priėjo prie Pauliaus ir paklausė: „Sakyk man, ar tu Romos pilietis?“ – „Taip“, – atsakė šis.
28 Tada vadas tarė: „Aš įsigijau šią pilietybę už didelius pinigus.“ Paulius atsakė: „O aš turiu ją nuo gimimo.“+
29 Todėl tie, kurie turėjo jį tardyti, tuoj pat nuo jo pasitraukė. Vadas, sužinojęs, kad grandinėmis sukaustė Romos pilietį, išsigando.+
30 Norėdamas išsiaiškinti, kuo iš tikro žydai Paulių kaltina, įgulos vadas kitą dieną jį išlaisvino ir įsakė susirinkti aukštiesiems kunigams ir visam Sinedrionui. Tada atvesdino Paulių ir pastatė jų akivaizdoje.+
