Apaštalų darbai 26:1–32
26 Agripa+ tarė Pauliui: „Dabar tau leidžiama save ginti.“ Tada Paulius pakėlęs ranką pradėjo gynimosi kalbą:
2 „Jaučiuosi laimingas, karaliau Agripa, kad būtent tavo akivaizdoje galėsiu šiandien gintis nuo visko, kuo mane žydai kaltina,+
3 juolab kad esi visų žydų papročių ir ginčijamų klausimų žinovas. Todėl meldžiu kantriai mane išklausyti.
4 Tai štai. Koks nuo jaunumės buvo mano gyvenimas tarp savo kraštiečių ir paskui Jeruzalėje, gerai žinoma visiems žydams.+
5 Tie, kurie anksčiau mane pažinojo, jei norėtų, galėtų paliudyti, kad aš buvau fariziejus,+ griežčiausios mūsų tikybos pakraipos narys.+
6 O dabar stoviu čia ir esu teisiamas už tai, kad tikiu pažadu, kurį Dievas davė mūsų protėviams.+
7 Mūsų dvylika giminių viliasi sulaukti šio pažado išsipildymo, todėl dieną naktį nenuilstamai Dievui tarnauja. Tokią viltį puoselėju ir aš ir dėl jos, karaliau, esu žydų kaltinamas.+
8 Kodėl jums atrodo neįtikima, kad Dievas prikelia mirusiuosius?
9 Tiesa, aš maniau, kad turiu visaip priešintis Jėzui Nazariečiui*.
10 Tą ir dariau Jeruzalėje. Gavęs iš aukštųjų kunigų įgaliojimus,+ daug šventųjų uždariau į kalėjimus+ ir savo balsą* atidaviau už tai, kad jie būtų nubausti mirtimi.
11 Daugel kartų įvairiose sinagogose juos baudžiau, norėdamas priversti atsižadėti tikėjimo. Buvau taip ant jų įtūžęs, kad persekiojau net atokiuose miestuose.
12 Kartą, kai tuo tikslu keliavau į Damaską, turėdamas aukštųjų kunigų įgaliojimus ir pavedimą,
13 vidurdienį kelyje, karaliau, išvydau šviesą iš dangaus. Ji buvo skaistesnė už saulę ir apšvietė mane ir mano bendrakeleivius.+
14 Visi parpuolėme ant žemės ir aš išgirdau balsą, hebrajiškai man sakantį: ‘Sauliau, Sauliau, kodėl mane persekioji? Sunku tau spyriotis prieš akstiną*.’
15 Aš paklausiau: ‘Kas tu, viešpatie?’ Ir Viešpats atsakė: ‘Aš esu Jėzus, kurį tu persekioji.
16 Dabar kelkis, atsistok, aš pasirodžiau tau, nes tave išsirinkau. Tu būsi mano tarnas ir liudysi apie mane – apie tai, ką matei ir ką dar tau parodysiu.+
17 Aš gelbėsiu tave nuo tautiečių ir nuo kitataučių. Siunčiu tave pas juos+
18 atverti jiems akių,+ išvesti iš tamsos+ į šviesą,+ vaduoti iš Šėtono valdžios+ ir atgręžti į Dievą, kad jie dėl tikėjimo manimi gautų nuodėmių atleidimą+ ir paveldą kartu su pašventintaisiais.’
19 Taigi, karaliau Agripa, negalėjau nepaisyti to dangiškojo regėjimo.
20 Aš skelbiau pirmiausia Damasko,+ paskui Jeruzalės gyventojams,+ visame Judėjos krašte ir kitose tautose, kad reikia atgailauti ir gręžtis į Dievą – daryti darbus, priderančius atgailai.+
21 Štai dėl ko žydai čiupo mane šventykloje ir mėgino užmušti.+
22 Tačiau susilaukęs Dievo pagalbos aš iki šios dienos liudiju ir mažam, ir dideliam, kalbėdamas tik tai, kas buvo nusakyta Pranašuose ir Mozės raštuose,+ –
23 kad Kristus kentės+ ir, pirmas prisikėlęs iš mirusių,+ skelbs šviesą tiek šiai tautai, tiek kitoms.“+
24 Taip jam ginantis, Festas garsiai sušuko: „Pauliau, tu iš proto kraustaisi! Dideli mokslai veda tave iš proto!“
25 Paulius atsakė: „Aš nesikraustau iš proto, prakilnusis Festai. Sakau tiesą ir esu sveiko proto.
26 Juk ir karalius, kuriam taip atvirai kalbu, tuos dalykus gerai žino. Esu įsitikinęs, kad nė vienas iš jų neliko jo nepastebėtas, nes visa tai dėjosi ne kokiame užkampyje.+
27 Karaliau Agripa, ar tiki Pranašais? Žinau, kad tiki.“
28 Agripa Pauliui tarė: „Tuojau, žiūrėk, įtikinsi mane krikščioniu tapti.“
29 Paulius atsakė: „Duok Dieve, kad anksčiau ar vėliau ne tik tu, bet ir visi, kurie manęs šiandien klausotės, taptumėte tokie kaip aš, tik be šitų pančių.“
30 Tada karalius, valdytojas, Berenikė ir kiti, kurie sėdėjo su jais, pakilo.
31 Išeidami jie tarpusavyje kalbėjosi: „Šis žmogus nedaro nieko baustino mirtimi ar kalėjimo pančiais.“+
32 O Agripa Festui pasakė: „Jeigu nebūtų šaukęsis Cezario,+ šį žmogų būtų galima paleisti.“
