Giesmių giesmė 4:1–16
4 „Kokia tu graži, mano meile!
Kokia tu graži!
Tavo akys – kaip akys balandžių, po šydu jos slepiasi.
Tavo garbanos it ožkų kaimenė,besileidžianti nuo Gileado kalnų.+
2 Tavo dantys lyg banda avelių,ką tik nukirptų ir išmaudytų.
Kiekviena jų turi po dvynę,nė vieno ėriuko netrūksta.
3 Tavo lūpos it raudonas kaspinas,tavo kalba maloni.
Šydu pridengti tavo skruostai* –lyg granato puselės.
4 Tavo kaklas+ lyg Dovydo bokštas,+dailiai pastatytas iš akmenų.
Tūkstantis skydų kabo ant jo,apskriti galiūnų skydai.+
5 Tavo krūtys it dvynukai,du gazelės jaunikliai,+besiganantys tarp lelijų.“ –
6 „Kol dar nepapūtė vėjas, kol nepabėgo šešėliai,eisiu prie mirų kalno,prie smilkomųjų sakų kalvos.“+ –
7 „Visa tu graži, mano meile,+be jokios dėmės.
8 Eik su manim iš Libano, mano sužadėtine,eime iš Libano drauge.+
Nusileisk nuo Amanos*,nuo Senyro ir Hermono viršūnių,+pareik nuo liūtų guolių, nuo leopardų kalnų.
9 Tu pavergei mano širdį,+ mano sese, mano sužadėtine,pavergei mano širdį vieninteliu žvilgsniu,vieninteliu savo vėrinio akmenėliu.
10 Kokia nuostabi tavo meilė,+ mano sese, mano sužadėtine!
Tavo meilė saldesnė už vyną,+tavo aliejų kvapas gardesnis už bet kokius kvepalus!+
11 Tavo lūpos – varvantis korys, o sužadėtine!+
Medus ir pienas tau po liežuviu.+
Tavo apdaras dvelkia Libano dvelksmu.
12 Mano sesuo, mano sužadėtinė, lyg užrakintas sodas,lyg užrakintas sodas, lyg užantspauduotas šaltinis.
13 Tu* – rojaus sodas, kuriame auga granatmedžiai,vedantys geriausius vaisius, kur auga lavsonijos ir nardai,
14 nardai+ ir krokai, nendrės+ ir cinamonai,+visokie kvapnūs medžiai, mira ir agarmedžiai,+įvairūs kvapieji augalai.+
15 Tu – sodo šaltinis, gaivaus vandens šulinys,nuo Libano atsrūvantys upeliai.+
16 Pabusk, šiaury,piety, pakilk!
Padvelk į mano sodą,tepasklinda jo aromatas.“ –
„Teateina mano mylimasis į savo sodą,tevalgo gardžiausių vaisių.“ –
