Giesmių giesmė 5:1–16

  • Piemuo (1a)

  • Jeruzalės moterys (1b)

    • „Būkite apsvaigę nuo meilės!“

  • Šulamietė (2–8)

    • Pasakoja savo sapną

  • Jeruzalės dukros (9)

    • „Kuo gi tavo mylimasis geresnis už kitus?“

  • Šulamietė (10–16)

    • „Jis išsiskiria iš dešimties tūkstančių“ (10)

5  „Atėjau į savo sodą,+mano sese, mano sužadėtine. Prisirinkau miros ir kvapiųjų žolelių.+ Valgiau korį, varvantį medumi,gėriau vyną ir pieną.“+ – „Valgykite, draugai! Gerkite ir būkite apsvaigę nuo meilės!“+ –   „Aš miegu, bet mano širdis budi.+ Girdžiu – mylimasis beldžia:‘Atidaryk, sese, mano mylimoji,mano balandėle, mano tobuloji! Mano galvą permerkė rasa,garbanos sušlapo nuo nakties miglos.’+   Aš jau nusivilkusi apdarą,negi vėl apsirengti? Jau nusiplovusi kojas,negi vėl jas sutepti?   Mylimasis patraukė ranką nuo užrakto skylėsir mano vidus suvirpėjo.   Pakilau atidaryti savo mylimajam. Nuo mano rankų lašėjo mira,miros aliejus nuo pirštų varvėjoant velkės rankenos.   Atvėriau duris savo mylimajam,bet jo nebebuvo, jis jau buvo pasitraukęs. Mano siela nuliūdo, kad jis nuėjo.* Ieškojau jo, bet neradau,+šaukiau, bet jis neatsiliepė.   Mane užtiko sargai, išėję apžiūrėti miesto. Jie sumušė, sužeidė mane. Nutraukė nuo manęs skraistę* tie sienų sargai.   Saikdinu jus, Jeruzalės dukros:jei pamatysite mano mylimąjį,pasakykit, kad aš sergu meile.“ –   „Kuo gi tavo mylimasis geresnis už kitus,o gražiausioji iš moterų? Kuo tavo mylimasis geresnis už kitus,kad mus taip saikdini?“ – 10  „Mano mylimasis gražus, raudonskruostis,jis išsiskiria iš dešimties tūkstančių. 11  Jo galva – tai auksas, gryniausias auksas. Jo garbanos tarsi siūbuojantys palmių lapai*,juodos it varnas. 12  Jo akys lyg balandžiai prie vandens tėkmių,lyg balandžiai, besimaudantys piene,tupintys prie tyvuliuojančio tvenkinio*. 13  Jo skruostai tarsi kvapiųjų augalų lysvės,+kvepiančių žolelių kupstai. O lūpos tarsi lelijos, jos varva mira.+ 14  Jo pirštai – aukso vamzdeliai, išdabinti chrizolitais. Jo pilvas it glotnus dramblio kaulas, nusagstytas safyrais. 15  Jo kojos – marmuro stulpai, pastatyti ant gryniausio aukso papėdės. Jis gražus kaip Libanas, didingas kaip kedrai.+ 16  Jo lūpos* – saldybė,ir visas jis tiesiog nuostabus.+ Štai toks mano brangusis, Jeruzalės dukros, štai toks mano mylimasis.“ –

Išnašos

Arba galbūt „Mano siela alpo, kai jis kalbėjo“.
Arba „šydą“.
Arba galbūt „tarsi datulių kekės“.
Arba galbūt „ant šaltinio krašto“.
Pažod. „gomurys“.