Ozėjo 11:1–12
11 „Pamilau Izraelį, kai buvo jis dar vaikas,+iš Egipto parsikviečiau savo sūnų.+
2 Kuo labiau jie* kvietė,tuo labiau jis tolinosi+ –aukojo baalams,+aukas stabams atnašavo.+
3 Juk tai aš mokiau Efraimą vaikščioti,+ glėbyje nešiojau.+
Nesuvokė jis, kad aš jį gydžiau.
4 Žmonių* raiščiais, meilės virvėmis prie savęs juos traukiau,+jiems jungą nuėmiau nuo sprando,kiekvieną rūpestingai maitinau.
5 Į Egipto kraštą jie negrįš, jų karalius bus Asirija,+nes grįžti pas mane jie atsisakė.+
6 Jų miestuose siaus priešų kalavijas,+sulaužys jų skląsčius, praris miestus už tai, kad užmačias piktas jie rezgė.+
7 Manieji žmonės mane vis išduoda+ir kviečiami prie to, kas prakilnu,* nė nesijudina.
8 Bet negi tave, Efraimai, galėčiau palikti?+
Nejau tave, Izraeli, galėčiau atiduoti?
Nejau galėčiau pasielgti su tavimi kaip su Admaar padaryti taip, kaip padariau su Ceboimais?+
Širdyje aš persigalvojau,pajaučiau tau gailestį.+
9 Savo degančios rūstybės neišliesiu,Efraimo daugiau nebenaikinsiu,+nes esu Dievas – ne žmogus,esu Šventasis tarp jūsų.
Supykęs prieš jus nepakilsiu.
10 Žmonės eis paskui Jehovą, riaumojantį it liūtas.+
Kada jis užriaumos, jo sūnūs drebėdami ateis iš vakarų.+
11 Virpėdami lyg paukščiai pargrįš jie iš Egipto,lyg balandžiai – iš Asirijos krašto.+
Įkurdinsiu juos jų pačių namuose, – tai Jehovos žodis.+ –
12 Aplink mane vien Efraimo melas,vien Izraelio namų apgavystės.+
Bet Judas tebeina su Dievu,Švenčiausiajam jis ištikimas.“+
Išnašos
^ Turimi omenyje pranašai ir kiti, kurie buvo siųsti mokyti Izraelio.
^ Arba „Maloningumo“. Tikriausiai užuomina apie tai, kaip tėtis ar mama, raiščiu prilaikydami, moko mažylį vaikščioti.
^ Turimas omenyje tikrojo Dievo garbinimas.
