Patarlių 8:1–36
8 Argi išmintis nešaukia?
Argi neaidi nuovokos balsas?+
2 Aukštumose+ palei keliąir kryžkelėse ji stovi.
3 Šalia miesto vartų,prie įėjimo,ji balsiai ragina:+
4 „Žmonės, į jus aš kreipiuosi,visiems jums kalbu!
5 Semkitės išmanymo, neišmanėliai,+įgykite supratimo,* neprotingieji.
6 Klausykitės, nes tai, ką sakau, svarbu,mano lūpos byloja, kas teisinga.
7 Mano burna kužda tiesos žodžius,mano lūpos netars nieko nedoro.
8 Visi mano žodžiai teisingi,nė vieno nėra sukto, nė vieno kreivo.
9 Nuovokiesiems jie aiškūs*,turintiems supratimą teisingi.
10 Vietoj sidabro imkite pamokymą,išmanymą – vietoj gryniausio aukso.+
11 Išmintis yra geriau už koralus*,niekas, kad ir ko trokštum, jai neprilygs.
12 Aš, išmintis, gyvenu drauge su įžvalgumuir turiu išmanymą ir nuovoką.+
13 Bijoti Jehovos – tai neapkęsti nedorybės.+
Nekenčiu puikybės ir išdidumo,+ blogo elgesio ir suktos kalbos.+
14 Aš turiu gerų patarimų ir išmanymo,+turiu supratimo+ ir galios.+
15 Mano dėka karaliai išsilaiko valdžioje,valdovai skelbia teisingus įsakus.+
16 Mano padedami valdo didžiūnai,prakilnieji teisingai sprendžia bylas.
17 Aš myliu mane mylinčiusir manęs ieškantys tikrai mane suras.+
18 Su manimi – turtai ir garbė,nepragaištančios* vertybės ir teisumas.
19 Mano vaisiai vertingesni už auksą, net patį tyriausią,mano derlius – už gryniausią sidabrą.+
20 Aš einu teisumo keliu,pačiu teisingumo tako viduriu.
21 Tie, kas mane myli, gauna iš manęs didį paveldą,pripildau jų sandėlius gėrybių.
22 Jehova sukūrė mane kaip savo kelių pradžią,+esu pirmoji iš seniausių jo darbų.+
23 Neatmenamais laikais buvau įtvirtinta,+pačioje pradžioje, kai dar nebuvo žemės.+
24 Kai dar netyvuliavo gelmės,+ buvau pagimdyta,kai dar vanduo netryško iš versmių.
25 Aš gimiau dar prieš iškeliant kalnus,anksčiau nei radosi kalvos,
26 kai dar žemės ir laukų jis nebuvo padaręsir dirvos nė grumstelio.
27 Aš jau buvau, kai jis ruošė dangų,+kai brėžė ribą tarp dangaus ir vandenų,+
28 kai aukštumose įtaisė debesisir atvėrė vandens gelmių šaltinius,
29 kai davė įsakymą jūrai,kad jos vandenys neperžengtų nustatytos ribos,+ir kai klojo žemės pamatus.
30 Aš darbavausi šalia jo kaip meistras.+
Jis kasdien manimi gėrėjosi,+aš džiūgavau jo akivaizdoje.+
31 Džiaugiausi žeme, kurią jis apgyvendino,grožėte grožėjausi žmonėmis*.
32 Tad paklausykit, mano vaikai.
Laimingi visi, kas eina mano keliais.
33 Klausykite pamokymo,+ kad būtumėte išmintingi,niekada jo neatmeskite.
34 Laimingas žmogus, kuris manęs klauso,kuris kasdien iš pat ryto ateina* prie mano durų,lūkuriuoja prie mano durų staktos.
35 Juk kas randa mane, randa gyvenimą+ –toks žmogus Jehovai patinka.
36 O kas nekreipia į mane dėmesio, pats sau kenkia.
Kas manęs nekenčia, myli mirtį.“+
Išnašos
^ Pažod. „supraskite širdį“.
^ Arba „tiesūs“.
^ Arba „paveldimos“.
^ Pažod. „žmonių sūnumis“.
^ Arba „budi“.
