Raudų 2:1–22
א [alefas]
2 Kaip aptemdė Jehova savo rūstybės debesimi Siono dukterį!
Izraelio grožybę iš dangaus jis nusviedė žemėn,+savo įniršio dieną neatsiminė savo pakojo.+
ב [betas]
2 Jehova be gailesčio surijo visas Jokūbo buveines,įniršio pagautas sugriovė Judo dukters tvirtoves.+
Karalystę su jos didžiūnais jis parbloškė ir pažemino.+
ג [gimelis]
3 Užsidegęs pykčiu jis palaužė Izraelio stiprybę*,priešams artėjant atitraukė nuo jo savo dešinę.+
Jis uždegė ugnį Jokūbe, ir ji surijo visa aplinkui.+
ד [daletas]
4 Kaip koks priešas jis išlenkė lanką, jo dešinė pasirengusi šauti.+
Visus, į ką buvo gražu pažiūrėti, jis žudė,+Siono dukters palapinėje+ liejo savo liepsnojantį įtūžį.+
ה [hė]
5 Jehova mums tapo priešu.+
Jis prarijo Izraelį,prarijo visus jo bokštus,sunaikino visas tvirtoves, –Judo dukra gedi ir graudžiai rauda.
ו [vavas]
6 Lyg kokią sodo pašiūrę jis sugriovė savo palapinę,+savo garbei skirtas šventes jis panaikino.+
Iškilmes ir šabus Sione Jehova užmarštin nugramzdino,smarkiai supykęs nusisuko nuo karaliaus ir kunigo.+
ז [zainas]
7 Jehova pasitraukė nuo savo aukuro,nusigręžė nuo savo šventyklos.+
Siono tvirtovių sienas atidavė į rankas priešams.+
Tie šūkavo Jehovos Namuose+ lyg iškilmių dieną.
ח [chetas]
8 Jehova nusprendė sugriauti Siono dukters sieną.+
Jis ištiesė matuoklę,+griovė, savo rankos nesulaikė.
Sieną ir pylimą jis privertė raudoti,abu jie be jėgų susmuko.
ט [tetas]
9 Sulindo į žemę jos vartai,+jų skląsčius jis sulaužė, nukapojo.
Jos karãlius ir didžiūnai ištremti į svetimus kraštus.+
Įstatymo* nebeliko, pranašai regėjimų iš Jehovos nebegauna.+
י [jodas]
10 Tyli sėdėdami ant žemės Siono dukters seniūnai,+apsivilkę ašutinėmis barsto dulkes sau ant galvų.+
Jeruzalės merginos nuleidusios galvas iki pat žemės.
כ [kafas]
11 Nuo ašarų aptemo man akys,+mano viduje sumaištis*.
Sielvartas mane kamuoja,* nes dukra, manoji tauta, sugniuždyta,+nes jos vaikai ir kūdikiai alpsta miesto aikštėse.+
ל [lamedas]
12 Alpdami aikštėse lyg sužeistieji,vos alsuodami ant motinų rankų jie klausia:„Kur duona? Kur vynas?“+
מ [memas]
13 Kas kitas kenčia taip kaip tu?
Su kuo statyčiau tave į gretą, Jeruzalės dukterie?
Su kuo tave palyginčiau, mergele, Siono dukterie, kad būtum paguosta?
Juk tavo žaizda didelė kaip jūra.+ Kas gali tave pagydyti?+
נ [nūnas]
14 Tavo pranašai tuščiais, pramanytais regėjimais tave klaidino,+nuo tremties neišgelbėjo – neatskleidė tavo kalčių,+savo pranašystėmis tave apgaudinėjo ir klystkelin vedė.+
ס [samechas]
15 Visi praeiviai tave matydami šaiposi ir ploja.+
Žvelgdami į Jeruzalės dukterį jie iš nuostabos švilpia,+ kraipo galvas ir stebisi:„Nejau tai tas miestas, apie kurį sako: ‘Jis – pats gražiausias, visos žemės pasigėrėjimas’?“+
פ [pė]
16 Priešai tave pašiepia.
Jie švilpia, piktai griežia dantimis ir giriasi: „Mes ją prarijome.+
Mes laukėme šitos dienos+ ir pagaliau ji atėjo!“+
ע [ainas]
17 Jehova padarė, ką buvo nusprendęs,+įvykdė seniai ištartą žodį.+
Be jokio gailesčio tave jis sunaikino,+priešą pradžiugino ir jį sustiprino*.
צ [cadė]
18 Siono dukros siena! Daugybė širdžių šaukiasi Jehovos!
Dieną naktį tavo ašaros upeliais tesilieja,neleisk sau atsikvėpti, neduok akims ilsėtis.
ק [kofas]
19 Kelkis! Raudok keičiantis nakties sargyboms.
Jehovos akivaizdoje savo širdį kaip vandenį išliek.
Ištiesusi į jį rankas melsk pagailėti gyvasties tavo vaikų,mirštančių iš bado visuose gatvių kampuose.+
ר [rešas]
20 Pažvelk, Jehova, į tą, kurią taip griežtai nubaudei.
Nejau moterys turi valgyti savo kūdikius*, savo gimusius mažylius?+
Nejau kunigai ir pranašai turi būti žudomi Jehovos šventykloje?+
ש [šynas]
21 Berniukas ir senolis guli gatvėje negyvi,+mano vaikinai ir merginos krito nuo kalavijo.+
Savo rūstybės dieną juos žudei, be jokio gailesčio skerdei.+
ת [tavas]
22 Tarsi į iškilmę+ iš visų pusių sukvietei siaubus.
Jehovos įniršio dieną niekas neištrūko, niekas neišsigelbėjo.+
Tuos, kuriuos pagimdžiau ir užauginau, sunaikino priešas.+
Išnašos
^ Pažod. „ragus“.
^ Arba „Mokymo“.
^ Pažod. „Mano kepenys žemėn išsiliejo“.
^ Pažod. „mano viduriai rūgsta“.
^ Pažod. „iškėlė jo ragą“.
^ Arba „kūno vaisių“.
