Raudų 4:1–22

  • Jeruzalės apgulos aprašymas

    • Mieste trūksta maisto (4, 5, 9)

    • Moterys verda savo vaikus (10)

    • Jehova išliejo savo pyktį (11)

א [alefas] 4  Kaip papilkėjo auksas, tas puikus žėrintis auksas!+ Šventovės akmenys+ mėtosi visur gatvių kampuose!+ ב [betas]   Siono sūnūs buvo brangūs lyg grynas auksas,o dabar laikomi moliniais ąsočiais,puodžiaus rankų darbu! ג [gimelis]   Net šakalas žindo savo jauniklius,o dukra, manoji tauta, tapo negailestinga+ lyg dykumų stručiai.+ ד [daletas]   Kūdikiui liežuvis nuo troškulio limpa prie gomurio,vaikai prašo duonos,+ bet niekas jos neduoda.+ ה [hė]   Kas valgė skanumynus, dabar miršta gatvėse iš bado;+kas nuo mažens brangiais* drabužiais vilkėjo,+ guli ant pelenų krūvos. ו [vavas]   Dukra, mano tauta, buvo nubausta skaudžiau nei nuodėmingoji Sodoma+ –miestas, kurį sunaikino akimirksniu, kuriam niekas neatėjo į pagalbą.+ ז [zainas]   Siono nazyrai+ buvo už sniegą tyresni, už pieną baltesni. Jų kūnas buvo rausvesnis už koralus, jie buvo panašūs į nugludintus safyrus. ח [chetas]   Dabar jų veidai juodesni už suodžius*,gatvėse jų niekas nebeatpažįsta. Jų oda prilipo prie kaulų,+ pasidarė sausa lyg medis. ט [tetas]   Kritusiems nuo kalavijo geriau nei kritusiems nuo bado+ –šie pamažu nyko stokodami maisto iš laukų ir buvo pakirsti. י [jodas] 10  Moterys, kurios anksčiau buvo gailiaširdės, virė savo vaikus.+ Kai dukrą, mano tautą, neganda ištiko, jie tapo joms sielvarto duona.+ כ [kafas] 11  Jehova išliejo savo pyktį,savo degančio įniršio nesulaikė.+ Sione jis užkūrė ugnį, kad surytų jo pamatus.+ ל [lamedas] 12  Nei žemės karaliai, nei pasaulio gyventojai nebūtų patikėję,kad nedraugas ir priešas peržengs Jeruzalės vartus.+ מ [memas] 13  O tai įvyko dėl jos pranašų nuodėmių, dėl jos kunigų prasikaltimų+ –jie liejo teisiųjų kraują.+ נ [nūnas] 14  Lyg akli jie klaidžiojo gatvėse,+ krauju susiteršę,+ir niekas negalėjo paliesti jų drabužių. ס [samechas] 15  „Eikite šalin! Jūs netyri! – jiems šaukė. – Traukitės! Šalin! Nesilieskite prie mūsų!“ Tad jie klaidžiojo, likę be pastogės. „Jie negali pasilikti tarp mūsų, – kalbėjo kitataučiai.+ – פ [pė] 16  Jehova juos išvarė iš savo akivaizdos,+jis nebebus jiems maloningas. Žmonės nebegerbs kunigų,+ nesigailės senolių.“+ ע [ainas] 17  Akis pražiūrėjome tuščiai belaukdami pagalbos.+ Tauta, iš kurios laukte jos laukėme, negalėjo išgelbėti.+ צ [cadė] 18  Priešai sekė mums įkandin,+ negalėjome išeiti į aikštes. Galas priartėjo – mūsų dienos eina į pabaigą, galas jau tikrai arti. ק [kofas] 19  Mūsų persekiotojai buvo greitesni už padangių erelius,+jie vijosi mus per kalnus, tykojo dykumoje. ר [rešas] 20  Jehovos pateptasis,+ mūsų gyvybės alsavimas, įkliuvo į jų iškastą duobę,+o mes galvojome: „Jo globojami gyvuosime tautose.“ ש [šynas] 21  Džiūgauk ir linksminkis, Edomo dukterie,+ Uco šalyje gyvenanti. Bet taurė pasieks ir tave,+ tu pasigersi ir save apnuoginsi.+ ת [tavas] 22  Atlygį už kaltę jau atsiėmei, Siono dukra,daugiau jis tavęs nebeištrems.+ O tave, Edomo dukterie, jis už kaltę baus,jis atidengs visas tavo nuodėmes.+

Išnašos

Pažod. „skaisčiai raudonais“.
Pažod. „juodybę“.