Abdijo 1:1–21
1 Abdijo* regėjimas.
Visavaldis Jehova apie Edomą kalba:+(išgirdome Jehovos žinią,pas tautas buvo siųstas pasiuntinys:„Kilkite prieš jį! Ruoškimės mūšiui!“)+
2 „Štai padariau tave menką tarp tautų,esi visiškai paniekintas.+
3 Išpuikusi širdis tave apgavo+ –tave, įsikūrusį uolų prieglobstyje,gyvenantį aukštybėse ir širdyje sakantį:‘Ar gali kas mane nublokšti žemėn?’
4 Nors namus statytumeisi* aukštai kaip erelis,nors lizdą susikrautum tarp žvaigždžių,net ir iš ten tave išblokščiau, – tai Jehovos žodis.
5 Jei pas tave ateitų vagys, jei nakčia plėšikai įsibrautų,argi nepasiimtų tik tiek, kiek jiems reikia?
(O tu būsi sunaikintas visiškai!*)
Ir jei vynuogių rinkėjai pas tave ateitų,argi nepaliktų uogų kitiems pasirinkti?+
6 Kaip Ezavą iškratė!
Kaip jo paslėptus turtus išgrobstė!
7 Sąjungininkai tave lig pat savo krašto ribų nuvarė,tave jie apgavo.
Žmonės, taikiai su tavimi sugyvenę, tave nugalėjo.
Tie, kurie duona su tavimi dalijasi, paspęs tau tinklą,o tu net nesuprasi.
8 Argi tą dieną – tai Jehovos žodis –neišnaikinsiu iš Edomo išmintingųjų,+iš kalnuotojo Ezavo – protingųjų?
9 Temane,+ tavo karžygius baimė pagaus,+nes Ezavo kalnuose visi iki vieno bus išžudyti.+
10 Kadangi prieš Jokūbą, savo brolį, smurtavai,+turėsi kęsti gėdą+ir pražūsi amžiams.+
11 Tą dieną, kai svetimieji išsivedė jo kariuomenę į nelaisvę,+kai svetimšaliai įsiveržė pro jo vartus ir metė burtą*+ dėl Jeruzalės,tu tik stovėjai ir žiūrėjai –buvai už juos ne ką geresnis.
12 Nederėjo tau piktdžiugiauti dieną, kai brolį ištiko nelaimė,+nederėjo džiaugtis dieną, kai žuvo Judo žmonės,+jų negandos dieną nederėjo kalbėti taip įžūliai.
13 Nederėjo tau eiti pro mano tautos vartus jų vargo dieną,+nederėjo vargo dieną piktdžiugiauti dėl Judą ištikusios nelaimės,vargo dieną nederėjo gvieštis jo turtų.+
14 Nederėjo stovėti kryžkelėse ir jo bėglių žudyti,+negandos dieną nederėjo išdavinėti tų, kurie liko gyvi.+
15 Jehovos diena arti – ji užklups visas tautas.+
Kaip tu darei, taip tau padarys,+tavo piktadarystės grįš pačiam ant galvos.
16 Kaip jūs gėrėte mano šventajame kalne,taip turės gerti visos tautos – gerti be perstojo.+
Jos gers, prisigersir pražus, lyg niekad jų nebūtų buvę.
17 O Siono kalne vėl telksis išsigelbėjusieji,+tas kalnas bus šventas,+ir Jokūbo namai atgaus, kas jiems priklauso.+
18 Jokūbo namai bus lyg ugnis,Juozapo namai – lyg liepsna,o Ezavo namai – lyg ražiena.
Anie padegs juos ir sudegins,iš Ezavo namų nė vienas neišliks,+ –pats Jehova taip pasakė.
19 Jie užvaldys Negebą ir kalnuotąjį Ezavą,+Šefelą ir filistinų kraštą,+užvaldys Efraimo žemę ir Samarijos žemę,+o Benjaminas – Gileadą.
20 Izraelio žmonėms, ištremtiems iš šios tvirtovės*,+priklausys kanaaniečių kraštas iki pat Sareptos.+
O Jeruzalės tremtiniai, gyvenę Sefarade, užvaldys Negebo miestus.+
21 Gelbėtojai kops į Siono kalnąteisti kalnuotojo Ezavo,+ir karališkoji valdžia priklausys Jehovai.“+
Išnašos
^ Išvertus – „Jehovos tarnas“.
^ Arba galbūt „Nors skraidytum“.
^ Arba galbūt „Kiek jie tesunaikintų?“
^ T. y. dalijosi grobį.
^ Arba „nuo šio pylimo“.
