Galatams 4:1–31
4 Štai ką pasakysiu: kol paveldėtojas mažametis, jis niekuo nesiskiria nuo vergo, nors yra visa ko šeimininkas.
2 Iki tėvo iš anksto nustatytos dienos patikėtiniai ir prievaizdai jį prižiūri.
3 Taip ir mes, kai buvome vaikai, vergavome pasaulio pradmenims,+
4 bet laikui pribrendus Dievas siuntė savo Sūnų – jis gimė iš moters+ ir buvo pavaldus įstatymui,+ –
5 kad atpirktų pavaldžius įstatymui+ ir taip mes gautume įsūnystę.+
6 Jūs esate sūnūs. Dievas siuntė į mūsų širdis savo Sūnaus dvasią,+ kuri šaukia: „Aba*! Tėve!“+
7 Taigi nebesi vergas – esi sūnus, o jeigu sūnus, tai pagal Dievo valią ir paveldėtojas.+
8 Kai Dievo nepažinojote, jūs vergavote dievams, kurie iš tikrųjų nėra dievai.
9 Kodėl gi dabar, kai Dievą pažįstate, arba, tikriau sakant, kai Dievas pažįsta jus, grįžtate prie menkų,+ vargingų pradmenų ir trokštate vėl jiems vergauti?!+
10 Jūs labai sureikšminate dienas, mėnesius,+ laikotarpius, metus.
11 Bijau, kad nebūčiau veltui dėl jūsų stengęsis.
12 Broliai, meldžiu jus, būkite panašūs į mane, nes ir aš buvau panašus į jus.+ Jūs man nieko bloga nepadarėte.
13 Juk žinote, kad užkluptas kūno negalavimo turėjau progą pirmąkart skelbti jums gerąją naujieną.
14 Ir nors mano būklė tapo jums išbandymu, manęs nepaniekinote ir manimi nepasibjaurėjote*. Jūs priėmėte mane tarsi Dievo angelą, tarsi Kristų Jėzų.
15 Tai kur dingo tas jūsų džiaugsmas? Esu tikras: jei tik būtumėte galėję, būtumėte akis išsilupę ir atidavę man.+
16 Tad nejau kalbėdamas jums tiesą tapau jūsų priešu?
17 O anie ne iš kilnių paskatų taip stengiasi dėl jūsų. Jie nori atitraukti jus nuo manęs ir patraukti paskui save.
18 Būtų puiku, jei kas taip stengtųsi dėl jūsų iš kilnių paskatų ir taip darytų visada, o ne tik tada, kai esu su jumis,
19 mano vaikeliai.+ Dėl jūsų man vėl tenka kęsti gimdymo skausmus ir kęsiu juos tol, kol jumyse išryškės Kristaus pavidalas.
20 Norėčiau jau dabar būti su jumis ir prabilti kitaip, nes esu dėl jūsų sunerimęs.
21 Dabar kreipiuosi į tuos, kurie nori būti pavaldūs įstatymui. Ar negirdite, ką įstatymas sako?
22 Antai parašyta, kad Abraomas turėjo du sūnus: vieną iš tarnaitės,+ o kitą iš laisvosios.+
23 Tačiau tas, kuris iš tarnaitės, gimė žmogaus valia*,+ o tas, kuris iš laisvosios, – dėl Dievo pažado.+
24 Tie dalykai turi ir perkeltinę prasmę. Šios moterys yra dvi sandoros. Viena sudaryta prie Sinajaus kalno+ ir gimdo vaikus vergystei. Tai Hagara.
25 Hagara yra Sinajaus kalnas+ Arabijoje ir vaizduoja šiandieninę Jeruzalę, mat ši su savo vaikais vergauja.
26 O aukštybėse esanti Jeruzalė yra laisva, ir ji yra mūsų motina.
27 Juk parašyta: „Džiaukis, nevaisingoji ir negimdžiusioji! Pratrūk džiaugsmo šūksniais, moterie, nepatyrusi gimdymo skausmų! Juk apleistoji susilaukė daugiau vaikų negu turinti vyrą.“+
28 Broliai, jūs esate pažado vaikai, kaip Izaokas.+
29 Bet kaip tas, kuris gimė žmogaus valia*, anuomet persekiojo tą, kuris gimė dvasios galia*,+ taip ir dabar.+
30 O ką sako Raštai? „Išvaryk tarnaitę ir jos sūnų, nes tarnaitės sūnus tikrai nebus paveldėtojas su laisvosios sūnumi.“+
31 Taigi, broliai, mes ne tarnaitės vaikai, o laisvosios.
Išnašos
^ Hebr. arba aram. žodis, kuriuo vaikas švelniai ir pagarbiai kreipdavosi į tėvą.
^ Arba „ir nesispjaudėte“.
^ Pažod. „pagal kūną“.
^ Pažod. „pagal kūną“.
^ Pažod. „pagal dvasią“.
