Hebrajams 12:1–29
12 Šitokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime ir mes visus apsunkinimus, taip pat lengvai apraizgančią nuodėmę+ ir ištvermingai bėkime mums skirtose lenktynėse,+
2 sutelkę žvilgsnį į savo tikėjimo didįjį Vedlį ir Ištobulintoją Jėzų.+ Dėl būsimo džiaugsmo jis nepaisydamas gėdos ištvėrė kančias ant stulpo* ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.+
3 Gerai pamąstykite apie tą, kuris ištvėrė, kai nusidėjėliai savo pačių pražūčiai jį užgauliojo.+ Mąstykite apie jį, kad nepailstumėte ir nepasiduotumėte.+
4 Kovoje su nuodėme jums dar neteko priešintis iki kraujo.
5 Jūs pamiršote paraginimą, skirtą jums, sūnums: „Mano sūnau, nenumenkink Jehovos auklybos ir nenusimink jo drausminamas,
6 nes ką Jehova myli, tą auklėja, ir plaka* kiekvieną, kurį priima kaip sūnų.“+
7 Jums reikia ištverti kentėjimus, nes taip esate auklėjami. Dievas elgiasi su jumis kaip su sūnumis.+ O kurio gi sūnaus tėvas neauklėja?+
8 Jeigu nebūtumėte auklėjami kaip visi kiti, būtumėte nesantuokiniai vaikai, o ne sūnūs.
9 Mūsų žemiškieji tėvai mus auklėjo ir mes juos gerbėme. Ar neturėtume juo labiau paklusti dvasiniam* Tėvui, kad gyventume?+
10 Juk anie auklėjo mus neilgą laiką ir taip, kaip mokėjo. O jis mus visada auklėja mūsų labui, kad taptume, kaip ir jis, šventi.+
11 Tiesa, iš pradžių joks sudrausminimas nedžiugina, veikiau atrodo skaudus. Tačiau paskui sudrausmintasis gali džiaugtis ramybės ir teisumo vaisiumi.
12 Tad pakelkite nusvirusias rankas, sustiprinkite pasilpusius kelius+
13 ir tiesinkite takus po savo kojomis,+ kad, kas luoša, neišnirtų ir sugytų.
14 Siekite taikos su visais,+ siekite šventumo,+ nes jei nebūsite šventi, neregėsite Viešpaties.
15 Žiūrėkite, kad kuris nors neprarastumėte Dievo malonės ir kad kokia nuodinga šaknis išleidusi tarp jūsų atžalą nepridarytų vargo ir daugelio neapnuodytų*,+
16 ir žiūrėkite, kad tarp jūsų neatsirastų ištvirkautojų* ar tokių, kurie nevertina šventų dalykų, kaip nevertino Ezavas, už vieną valgį atidavęs pirmagimio teises.+
17 Juk žinote, kad paskui, kai norėjo paveldėti palaiminimą, jis buvo atstumtas. Jis net su ašaromis prašė tėvą pakeisti sprendimą,+ bet veltui.
18 Jūs juk prisiartinote ne prie liepsnojančio apčiuopiamo kalno,+ apgaubto juodo debesies, tamsybės ir viesulo,+
19 aidinčio nuo trimito skardesio+ ir žodžių griausmo,+ kurį išgirdę žmonės prašė, kad daugiau jiems nekalbėtų.+
20 Mat jie buvo išgąsdinti įsakymo: „Net gyvulys, jeigu žengtų ant to kalno, turi būti užmuštas akmenimis.“+
21 Reginys buvo toks šiurpus, kad Mozė pasakė: „Esu išsigandęs ir drebu.“+
22 Jūs prisiartinote prie Siono kalno+ ir gyvojo Dievo miesto – dangiškosios Jeruzalės,+ prie miriadų angelų,
23 susibūrusių į visuotinį sambūrį,+ prie danguje įrašytųjų pirmagimių bendruomenės, prie Dievo, visų Teisėjo,+ ir ištobulintų teisiųjų+ dvasinio gyvenimo,+
24 prie naujos sandoros+ tarpininko Jėzaus+ ir jo pašlakstyto kraujo, kalbančio apie geresnius dalykus negu Abelio kraujas.+
25 Žiūrėkite, klausykite to, kuris kalba. Juk jeigu anie neišvengė bausmės už tai, kad nenorėjo klausyti to, kuris perdavė Dievo perspėjimą žemėje, tai juo labiau neišvengsime mes, jei nusigręšime nuo kalbančio iš dangaus.+
26 Anuomet jo balsas sudrebino žemę,+ o dabar bus, kaip jis yra pažadėjęs: „Aš dar sykį sudrebinsiu – ne tik žemę, bet ir dangų.“+
27 Žodžiai „dar sykį“ rodo, kad dalykai, kurie bus drebinami – ne Dievo padarytieji, – bus pašalinti, kad liktų tie, kurie nesudrebinami.
28 Tad žinodami, kad gausime nesudrebinamą Karalystę, ir toliau būkime verti malonės, dėl kurios galime deramai tarnauti Dievui su pagarba ir baime.
29 Juk mūsų Dievas yra ryjanti ugnis.+
Išnašos
^ Žr. žodynėlyje „kančių stulpas“.
^ Arba „baudžia“.
^ Arba „dvasinio gyvenimo“.
^ Pažod. „nesuterštų“.
^ Žr. žodynėlyje „ištvirkavimas“.
