Hebrajams 6:1–20

  • „Veržkimės į brandumą“ (1–3)

  • Atsimetėliai kala Dievo Sūnų prie stulpo (4–8)

  • Paraginimas iki galo išlaikyti tvirtą viltį (9–12)

  • Dievo pažadai patikimi (13–20)

    • Dievo pažadas ir priesaika neatšaukiami (17, 18)

6  Todėl perpratę pradinį mokslą+ apie Kristų eikime toliau, veržkimės į brandumą.+ Nebedėkime pamato – iš atgailos dėl negyvų darbų ir iš tikėjimo Dievu,  iš mokymų apie krikštus, rankų uždėjimą,+ mirusiųjų prisikėlimą+ ir amžinąjį teismą.  Dievo padedami taip ir darysime – veršimės į brandumą.  Juk tų, kurie jau buvo apšviesti,+ gavo dangiškąją dovaną ir šventąją dvasią,  kurie paragavo puikiojo Dievo žodžio ir patyrė būsimojo pasaulio* galybę,  tačiau atsimetė,+ – tų neįmanoma atgaivinti ir paskatinti atgailauti, nes jie patys iš naujo kala Dievo Sūnų prie stulpo ir išstato jį viešai paniekai.+  Antai Dievas laimina žemę dažnu lietumi, ir ji, to lietaus girdoma, išželdina augalų, naudingų tiems, kurie ją dirba.  Bet jeigu ji želdina dygiakrūmius ir dagius, tampa bevertė; neilgai trukus ji bus prakeikta ir galiausiai nudeginta.  Nors šitaip kalbame, mylimieji, esame tikri, kad jūsų padėtis geresnė ir kad darote viską dėl savo išgelbėjimo. 10  Dievas juk nėra neteisingas, jis nepamirš jūsų darbų ir meilės,+ kurią jo vardui parodėte ir teberodote tarnaudami šventiesiems. 11  Trokštame, kad kiekvienas iš jūsų būtų uolus kaip ir anksčiau ir iki galo išlaikytų tvirtą viltį.+ 12  Nenorime, kad pasidarytumėte vangūs,+ tad imkite pavyzdį iš tų, kurie dėl tikėjimo ir kantrybės paveldi, kas pažadėta. 13  Antai kai Dievas davė pažadą Abraomui, jis prisiekė pačiu savimi,+ mat nėra nieko aukštesnio, kuo jis būtų galėjęs prisiekti. 14  Jis tarė: „Aš laiminte tave laiminsiu ir pagausinsiu tavo palikuonius.“+ 15  Abraomas kantriai laukė, todėl gavo, kas pažadėta. 16  Žmonės prisiekia kuo nors aukštesniu ir prisiekdami užbaigia bet kokį ginčą, nes priesaika jiems reiškia teisinį užtikrinimą.+ 17  Taip ir Dievas, nusprendęs pažado paveldėtojams+ aiškiai parodyti, kad savo valios neatšauks, pažadą patvirtino priesaika. 18  Jis tą padarė, kad tie du neatšaukiami dalykai – neatšaukiami, nes neįmanoma, kad Dievas meluotų,+ – mums, pabėgusiems į Dievo prieglobstį, būtų stipri paskata įsitverti duotos vilties. 19  Ta viltis+ mums yra tarsi patikimas ir tvirtas gyvybę gelbstintis inkaras*. Ji veda mus pro uždangą vidun,+ 20  kur įžengė mūsų pirmtakas Jėzus,+ amžiams tapęs vyriausiuoju kunigu, tokiu kaip Melchizedekas.+

Išnašos

Arba „sielos inkaras“.