Izaijo 17:1–14
17 Nuosprendis Damaskui.+
„Iš Damasko nieko neliks,miestas griuvėsių krūva pavirs.+
2 Ištuštės Aroero miestai,+kaimenės tenai ganysisir nebus kas jas baidytų.
3 Pragaiš įtvirtinti Efraimo miestai,+pradings iš Damasko karališkoji galybė.+
Sirijos likučiui nutiks taip, kaip izraelitų didybei.
Tai kareivijų Viešpaties Jehovos žodis.
4 Tą dieną Jokūbo šlovė sumenks,jo drūtumo* nebeliks.
5 Bus taip, kaip pjovėjui nupjovus javus,kaip jo rankai nurinkus varpas,kaip suvalius javų derlių Refajų slėnyje.+
6 Beliks tenai išrankos,kaip kad alyvmedį nukrėtus:dvi trys alyvuogės kabos viršūnėje,keturios penkios – ant vaisingų šakelių“,+ – tai Jehovos, Izraelio Dievo, žodis.
7 Tą dieną žmogus žvelgs į savo Kūrėją, jo akys kryps į Izraelio Šventąjį.
8 Jam neberūpės aukurai,+ kuriuos savo rankomis pasidarė,+ jis nebežiūrės į savo rankų darbus – nei į Ašeros stulpus*, nei į smilkalines.
9 Tądien jo įtvirtinti miestai bus lyg apleistos gyvenvietės miške,+lyg šaka, palikta izraelitų akivaizdoje.
Dykynė jų vietoj beliks.
10 Dievą, savo gelbėtoją, tu pamiršai,+nebeprisiminei Uolos,+ savo tvirtovės.
Todėl ir veisi̇̀ gražius sodus,sodini juose svetimojo* atžalas.
11 Dieną savo sodą kruopščiai aptveri,savo sėklą ryte daigini,bet ligos ir nenumaldomų skausmų dieną tavo derlius pragaiš.+
12 Paklausyk! Bruzda daugybė tautų,lyg jūros siautulingos jos sujudo.
Girdėti tautų ūžesystarsi galingų vandenų šniokštimas.
13 Kaip riaumojantys vandenys tautos ūžia.
Jis sudraus jas, ir jos išsibėgios,bus vėjo išpustytos lyg šapai kalnuose,lyg vėtros sūkurio genami dagiai*.
14 Atėjo vakaras – koks siaubas!
Dar neišaušo, o jų nebėra.
Štai kas nutiks tiems, kurie mus apiplėšia,štai kaip bus su tais, kurie iš mūsų grobia.
