Izaijo 57:1–21
57 Teisusis pražūva,bet širdies dėl to niekam neskauda.
Ištikimasis paimamas*,+bet niekas nesuvokia, kad tai teisus žmogus buvo paimtas nelaimės*.
2 Teisieji eina ramybėn,kape* ilsisi visi dorieji.
3 „Prieikite arčiau,kerėtojos sūnūs,svetimautojo ir paleistuvės* vaikai.
4 Iš ko gi šaipotės?
Prieš ką gerklę laidote, kam rodote liežuvį?
Argi jūs – ne nuodėmės vaikai,ne apgaulės palikuoniai?+
5 Argi ne jūs degate aistra+po aukštais medžiais, po kiekvienu vešliu medžiu?+
Argi ne jūs žudote vaikus slėniuose*+ir uolų tarpekliuose?
6 Glotnūs slėnio* akmenys – tavo* pasirinktoji dalis.+
Taip, jie – tavo dalis.
Liejamąsias aukas jiems aukoji, dovanas atnašauji.+
Nejau manai, kad esu tuo patenkintas*?
7 Ant aukšto ir didingo kalno įsitaisiusi guolį+lipdavai ten aukos aukoti.+
8 Už durų ir staktų pasistatei sau atvaizdą*.
Mane palikusi tu apsinuoginai,užlipai viršun ir platų guolį paklojai.
Sudarei su jais sandėrį,mat tau patiko jų guolis,+patiko spoksoti į vyro nuogybę*.
9 Tu keliavai pas Melechą* su aliejumiir visokiausiais kvepalais.
Siuntei toli savo pasiuntinius,nusileidai į pačią kapo* gilybę.
10 Daugybę kelių išvaikščiojusi nuvargai,bet vis tiek nesakei: ‘Tai beviltiška!’
Savyje radai naujų jėgųir toliau darai savo*.
11 Ko pabūgai, ko pabijojai,kad pradėjai meluoti?+
Mane tu pamiršai+ir nieko neėmei į širdį.+
Aš tylėjau ir slėpiausi*,+todėl manęs nebijojai.
12 Aš parodysiu, kokia „teisi“ esi+ ir kokie tavo darbai,+ –nieko gero jie tau neduos.+
13 Kai šauksiesi pagalbos,tegelbsti tave stabai, tavo išsirinktieji.+
Vėjas juos visus nupūs,vienu dvelktelėjimu išnešios.
O kas prie manęs glausis, paveldės kraštą,nuosavybėn gaus mano šventąjį kalną.+
14 Girdėsite sakant: ‘Tieskite, tieskite vieškelį! Paruoškite kelią!+
Pašalinkite kliūtis mano tautai nuo tako.’“
15 Tas, kuris prakilnus, didingas, amžinas,+kurio vardas šventas,+ sako:„Nors gyvenu aukštybėse, šventoje vietoje,+esu su tais, kurių dvasia sugniužusi ir prislėgta.
Prislėgtajam aš pakelsiu dvasią,sugniuždytajam širdį atgaivinsiu.+
16 Ne amžinai jiems priekaištausiu,ne visada ant jų rūstausiu,+antraip žmogaus dvasia suglebtų,+visa, kas gyva, nusilptų.
17 Rūstavau ant jo*, kad pelnosi iš nedorybės.+
Supykęs jį plakiau, slėpiau savo veidą,bet maištauti jis nepaliovė,+ ėjo, kur veda širdis.
18 Mačiau, kokie jo keliai,vis dėlto pagydysiu jį+ ir lydėsiu.+
Paguosiu jį+ ir tuos, kurie su juo rauda.+
19 Aš kuriu gyriaus žodžius*.
Ramybe* laiminsiu tą, kuris toli ir kuris arti+ – taip sako Jehova, –juos aš pagydysiu.
20 O nedorėliai – lyg šėlstanti, nerimastinga jūra,kurios bangos tik žoles ir dumblą krantan išplauna.
21 Nedorėliai ramybės nesulauks.+ Taip sako mano Dievas.“
Išnašos
^ Arba galbūt „buvo ištrauktas iš nelaimės“.
^ T. y. miršta.
^ Pažod. „guoliuose“.
^ T. y. prostitutės.
^ Arba „sausvagėse“.
^ Arba „kad turėčiau tuo guostis“.
^ Turima omenyje Jeruzalė.
^ Arba „sausvagės“.
^ Pažod. „atminimą“.
^ Tikriausiai turimos omenyje stabmeldiškos falo garbinimo apeigos.
^ Arba galbūt „karalių“.
^ Pažod. „ir nepailsti“.
^ Arba „ir nežiūrėjau į tai, ką darai“.
^ T. y. Izraelio.
^ Pažod. „lūpų vaisių“.
^ Arba „Taika“.
