Izaijo 63:1–19
63 Kas ateina iš Edomo,+atžygiuoja iš Bocros+ margaspalviais* drabužiais apsirengęs,prašmatniu rūbu apsitaisęs?
Kas žengia su didžia jėga?
„Tai aš – tasai, kuris skelbia teisumą,kuris labai galingas ir gali išgelbėti.“
2 Kodėl tavo rūbas raudonas,tavo drabužiai – kaip to, kuris spaudykloje mina vynuoges?+
3 „Aš vienas vynuoges myniau,jokio žmogaus iš tautų su manimi nebuvo.
Įniršęs jas traiškiau,myniau pykčio apimtas.+
Jų kraujas mano drabužius aptaškė,visą mano rūbą sutepė.
4 Keršto dieną turiu širdyje,+atėjo metas atpirkti savuosius.
5 Žvalgiausi, bet nebuvo kas padėtų,suglumau, kad neatsirado kas palaikytų.
Tik mano ranka gelbėjo*,+tik mano įsiūtis mane palaikė.
6 Įtūžęs tautas trypiau,savo rūstybe jas nugirdžiau,+jų kraują ant žemės išliejau.“
7 Prisiminęs visa, ką dėl mūsų Jehova padarė,apie Jehovos ištikimąją meilę kalbėsiu,šlovingus Jehovos darbus apsakysiu.+
Apsakysiu, kiek daug gera dėl Izraelio namų jis padarėiš savo gailestingumo ir didžios ištikimosios meilės.
8 Jis manė: „Jie – mano tauta, mano sūnūs, kurie neišduos.“+
Todėl ir tapo jų gelbėtoju.+
9 Dėl jų vargų jis sielvartavo,+tad siuntė savo pasiuntinį* jų vaduoti.+
Iš meilės ir atjautos jis juos atpirko,+pakėlė ir nešiojo senovėje per visas dienas.+
10 Deja, tie maištavo+ ir jo šventą dvasią liūdino.+
Tada jis priešu jiems tapo+ir su jais kovojo.+
11 Ir jie prisiminė senovės dienas –dienas jo tarno Mozės:„Kurgi tasai, kuris juos ir savo kaimenės ganytojus+ per jūrą pervedė?+
Kurgi tasai, kuris jam savo šventos dvasios įkvėpė,+
12 savo galingąja ranka Mozės dešinę palaikė,+kuris, kad savo vardą įamžintų,+jūrą jiems prieš akis perskyrė+
13 ir per siautulingus* vandenis juos vedėlyg žirgą per lygumą*,kad eidami nekluptų?
14 Kaip kad žmogus varo gyvulius į slėnį pailsėti,taip poilsio vietą jiems davė Jehovos dvasia.“+
Štai kaip savąją tautą vedeiir savo vardą didį* padarei.+
15 Pažvelk iš dangaus,pažiūrėk iš savo didingos šventumo ir šlovės* buveinės.
Kur tavo užsidegimas ir galybė?
Kur tavo atjauta+ ir gailestingumas?+
Mums tai nepasiekiama.
16 Juk tu – mūsų Tėvas.+
Net jei Abraomas apie mus nenorėtų žinoti,net jei Izraelis mūsų nepripažintų,tu, Jehova, esi mūsų Tėvas.
Atpirkėju nuo amžių tave vadiname.+
17 Kodėl, Jehova, leidi iš tavo kelių išklysti*?
Kodėl leidi mūsų širdims užkietėti* ir tavęs nebijoti?+
Sugrįžki dėl savo tarnų,dėl tautos, kuri tau priklauso.+
18 Trumpai šis kraštas tebuvo šventos tavo tautos nuosavybė,mūsų priešai trypė tavo šventyklą.+
19 Jau seniai nebesame tokie, kuriems tu viešpatauji,tokie, kurie galėtų tavo vardu vadintis.
Išnašos
^ Arba galbūt „ryškiai raudonais“.
^ Arba „suteikė man pergalę“.
^ Arba „angelą“.
^ Arba „gilius“.
^ Arba „tyrus“, „dykumą“.
^ Arba „gražų“.
^ Arba „grožio“.
^ Arba „vedi mus iš savo kelių“.
^ Pažod. „užkietini mūsų širdis“.
