Izaijo 64:1–12
64 Jei tik perplėštum dangų ir nužengtum,jei tik kalnus sudrebintum ūmai, –
2 kaip kad ugnis padega žabus,kaip kad liepsna užvirina vandenį, –tada priešininkai sužinotų tavo vardąir tautos tavo akivaizdoje iš baimės tirtėtų.
3 Tu darei įstabius darbus – jų nesitikėjome,+tu nužengei, ir tavo akivaizdoje kalnai ėmė drebėti.+
4 Nuo seno jokia ausis, joks žmogus nėra girdėjęs,jokia akis nėra regėjusi, kad be tavęs būtų kitas Dievas –toks, kuris jo kantriai laukiantiems gera darytų.+
5 Mieli tau visi, kurie su džiaugsmu daro, kas teisu,+kurie tave atmena ir tavo keliais eina.
Tu rūstavai, nes savo nuodėmių nepalikome,+nepaliovėme jų daryti.
Tad ar besame verti išgelbėjimo?
6 Mes netyri – lyg susitepęs žmogus,mūsų teisūs darbai – lyg drabužis per mėnesines.+
Tarsi lapai visi nuvysime,mūsų kaltės nuneš mus kaip vėjas.
7 Niekas tavo vardo nesišaukia,niekas kibtis į tave nenori.
Savo veidą nuo mūsų paslėpei+ir kaltėse kamuotis palikai.
8 Vis dėlto tu, Jehova, esi mūsų Tėvas.+
Mes – molis, o tu – puodžius,+visi mes – tavo rankų darbas.
9 Nerūstauk taip, Jehova,+amžinai mūsų kaltės neminėk.
Pažvelk į mus! Visi mes – tavo tauta.
10 Šventieji tavo miestai tapo dykyne.
Sionas dykuma pavirtęs,Jeruzalė – dykviete.+
11 Mūsų Namai, kadais šventumo ir šlovės* pilni,vieta, kur protėviai tave šlovino,dabar ugnies praryti,+griuvėsiais virto tai, kas mums brangu.
12 Nejau, Jehova, žiūrėdamas į tai, susiturėsi?
Nejau toliau tylėsi ir leisi mums kamuotis?+
Išnašos
^ Arba „grožio“.
