Jobo 10:1–22
10 Mano siela bjaurisi gyvenimu.+
Savo skundą aš išliesiu,iš didelio kartėlio kalbėsiu.
2 Dievui tarsiu: ‘Nelaikyk manęs kaltu.
Sakyk, kodėl su manim galynėjies?
3 Ką gera laimi mane engdamas,niekindamas savo rankų kūrinį,+nedorėlių užmačioms pritardamas?
4 Negi tavo akys kūniškos?
Negi tu matai kaip mirtingasis?
5 Ar tavo dienos kaip mirtingojo,ar tavo metai – kaip žmogaus,+
6 kad turėtum ieškoti mano kaltėsir dairytis mano nuodėmės?+
7 Žinai, kad nesu kaltas.+
Betgi iš tavo rankų niekas manęs neišvaduos.+
8 Savo rankomis mane supavidalinai ir padarei,+o dabar ketini sunaikinti?
9 Atmink – padarei mane iš molio.+
Negi nori vėl į dulkes sugrąžinti?+
10 Argi neįliejai manęs kaip pienoir nesutraukinai kaip varškės?
11 Oda ir kūnu apvilkai,iš kaulų ir sausgyslių suaudei.+
12 Gyvastį man dovanojai, ištikimąja meile pamilai,rūpestingai saugojai mano dvasią*.+
13 Bet štai ką širdyje slėpei,žinau, kad tu tai sumanei:
14 mano nuodėmes dėmėjaisi+ir mano kalčių neatleidai.
15 Jei esu prasikaltęs, vargas man!
O jei kaltas nesu, vis tiek negaliu akių pakelti,+nes aš toks pažemintas ir prislėgtas.+
16 Jei pakeliu akis, tu kaip liūtas imi mane medžioti+ir vėl visu smarkumu puoli.
17 Naujų liudytojų prieš mane kvieti,dar labiau ant manęs niršti,ir vargas po vargo prieš mane atkyla.
18 Kam tad išvedei mane iš įsčių?+
Verčiau jau būčiau miręs, kol jokia akis manęs nematė.
19 Tada manęs tarsi nebūtų buvę,iš įsčių būčiau paimtas į kapą.’
20 Argi mano dienų nėra maža?+ Tepalieka jis mane,tenugręžia akis nuo manęs, kad bent kiek atsikvėpčiau*,+
21 kol išeisiu ten, iš kur negrįžtama,+ –į tirščiausios tamsos šalį,*+
22 į šalį tamsybių tamsybės,juodžiausių šešėlių ir maišaties,kur net šviesa yra tamsa.“
Išnašos
^ Arba „alsavimą“, „gyvybę“.
^ Arba „pralinksmėčiau“.
^ Arba „į tamsos ir mirties šešėlio šalį“.
