Jobo 17:1–16
17 Dvasia mano palūžusi, mano dienos užgesusios,kapai manęs jau laukia.+
2 Aplink mane – šaipūnai,+mano akys priverstos žiūrėt, kaip jie maištauja.
3 Meldžiu, pats sau laiduoki už mane.
Su kuo daugiau galiu sukirsti rankomis?+
4 Nuo jų širdies tu įžvalgą slepi,+todėl neleisi jiems manęs įveikti.
5 Šie žmonės kelia pokylį bičiuliams,nors jų pačių vaikams iš alkio temsta akys.
6 Mane jis priežodžiu padarė žmonėse,+tapau aš tokiu, kuriam į veidą spjauna.+
7 Akis man niaukia širdgėla,+visi mano nariai tėra šešėlis.
8 Dorieji, pamatę tai, apstulbsta,nekaltasis piktinasi bedieviais*.
9 Bet savo kelyje teisusis laikosi tvirtai.+
Tas, kurio rankos nesuteptos, stiprėja.+
10 Tad eikit šen, vėl pulkite mane –tarp jūsų nerandu nė vieno išmintingo.+
11 Dienos mano pasibaigė,+sudužo mano sumanymai, širdies troškimai.+
12 Naktį jie diena paverčia,sakydami: ‘Tamsu – vadinas, tuoj prašvis.’
13 Dar palūkėsiu, ir kapas* taps mano namais,+pasiklosiu patalą tamsybėse.+
14 Kapui+ tarsiu: ‘Tu mano tėvas!’,kirmėlei: ‘Mano motina! Mano seserie!’
15 Tai kurgi mano viltis?+
Ar dar kas mato mano viltį?
16 Ji nukeliaus prie kapo* vartųir taip drauge nužengsime į dulkes.“+
