Jobo 29:1–25
29 Jobas tęsė savo kalbą*:
2 „O kad man būtų kaip ankstesniais mėnesiais,kaip dienomis, kai Dievas mane globojo,
3 kai virš galvos savo žiburį žibino,kai tamsoje jo apšviestas vaikščiojau,+
4 kai gyvenau geriausias dienas,kai mano palapinėj glaudės Dievo bičiulystė,+
5 kai Visagalis tebebuvo su manimir mano vaikai* – šalia,
6 kai pienu* plūdo mano žingsniaiir iš uolų man liejosi aliejaus upės!+
7 Kada tik eidavau prie miesto vartų+ir sėsdavau aikštėj į savo vietą,+
8 jaunuoliai pasitraukdavo mane išvydę,pakildavo ir likdavo stovėt senoliai,+
9 paliaudavo kalbėt didžiūnai,ranka jie užsiimdavo sau burną.
10 Nutildavo vadų balsai,liežuvis jų prilipdavo prie gomurio.
11 Ausis, mane išgirdusi, laimingu skelbė,akis, mane pamačiusi, už mane liudijo.
12 Mat gelbėdavau vargšą, besišaukiantį pagalbos,+našlaitį ir kiekvieną, neturintį kas jam padėtų.+
13 Iš pražūties ištrūkęs, mane jis laimino.+
Pripildydavau našlei širdį džiaugsmo.+
14 Teisumu it kokiu drabužiu vilkėjau,teisingumas buvo man apsiaustas ir turbanas.
15 Aklajam akimis buvauir kojomis luošajam.
16 Atstodavau varguoliui tėvą+ir nepažįstamojo teises gyniau.+
17 Žandikaulį sutrupindavau piktadariui,+jam grobį iš dantų išplėšdavau.
18 Sakydavau: ‘Savam lizde numirsiu+ir mano dienos gausios bus kaip smiltys,
19 o mano šaknys vandenį pasieks,rasa šakas per naktį vilgys.
20 Mano garbė nevysta,ir lankas mano rankoj nenurims – strėles vis laidys.’
21 Žmonės klausydavo manęs su lūkesčiuir mano patarimo laukdavo nuščiuvę,+
22 o man pabaigus, neturėdavo nė ką pridurti,jiems ant ausų lašnojo mano žodžiai.
23 Manęs ilgėdavosi kaip lietaus,žodžius jie mano gėrė it pavasarinį lietų.+
24 Kai jiems šypsodavausi, negalėdavo tuo atsidžiaugti*,ir mano švytintis veidas jiems teikė paguodą*.
25 Buvau jų galva ir rodžiau jiems kelią,gyvenau kaip karalius tarp savo pulkų,+kaip tas, kuris gedinčius guodžia.+
Išnašos
^ Pažod. „patarlę“.
^ Arba „tarnai“.
^ Arba „sviestu“.
^ Arba „tuo patikėti“.
^ Arba galbūt „ir mano veido šviesos jie netemdė“.
