Jono 10:1–42
10 „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas eina į avių aptvarą ne pro vartus, o lipa per kur kitur, tas vagis ir plėšikas.+
2 Kas įeina pro vartus – tas yra avių ganytojas.+
3 Vartų sargas jam atidaro,+ ir avys jo balso klauso.+ Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda.
4 Visas savąsias išsivaręs, ganytojas eina pirma jų; avys seka jam iš paskos, nes pažįsta jo balsą.
5 Paskui svetimą jos tikrai neseks, jos bėgs nuo jo, nes nepažįsta svetimųjų balso.“
6 Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, tačiau žydai nesuprato, ką tie žodžiai reiškia.
7 Tad Jėzus dar kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš esu vartai avims įeiti.+
8 Visi, kurie atėjo norėdami užimti mano vietą, yra vagys ir plėšikai, ir avys jų neklausė.
9 Aš esu vartai. Kuri avis įeina pro mane, bus išgelbėta. Ji įeis, išeis ir ras ganyklą.+
10 Vagis ateina tik vogti, pjauti ir naikinti.+ O aš atėjau, kad jos gautų gyvenimą ir būtų jo pertekusios.
11 Aš esu gerasis ganytojas.+ Gerasis ganytojas guldo už avis savo gyvybę.+
12 Samdinys nėra tikrasis ganytojas, avys jam nepriklauso, todėl pamatęs besiartinantį vilką jis palieka jas ir pabėga. Vilkas tuo tarpu puola pjauti avių ir tos išsilaksto.
13 Samdinys pabėga, nes samdiniui avys nerūpi,
14 o aš esu gerasis ganytojas. Aš pažįstu savąsias avis ir manosios pažįsta mane,+
15 kaip kad Tėvas pažįsta mane ir aš pažįstu Tėvą.+ Už avis guldau savo gyvybę*.+
16 Ir kitų avių turiu – ne iš šio aptvaro,+ turiu atvesti ir jas. Jos klausys mano balso, ir bus viena kaimenė ir vienas ganytojas.+
17 Tėvas mane myli,+ nes aš guldau savo gyvybę,+ kad ją atgaučiau.
18 Niekas iš manęs jos neatėmė – pats ją atiduodu. Turiu teisę* ją atiduoti, turiu teisę ją ir atgauti.+ Tokį įsakymą gavau iš savo Tėvo.“
19 Dėl šių žodžių tarp žydų vėl kilo nesutarimas.+
20 Daugelis kalbėjo: „Jis demono apsėstas ir pamišęs. Kam jo klausotės?“
21 Kiti sakė: „Tai ne apsėstojo žodžiai. Argi demonas galėtų atverti akliesiems akis?“
22 Tuo metu Jeruzalėje vyko Pašventinimo iškilmės*. Buvo žiema,
23 ir Jėzus vaikštinėjo šventykloje, Saliamono kolonadoje.+
24 Žydai jį apspito ir ėmė klausinėti: „Kiek ilgai laikysi mus nežinioje? Jeigu esi Kristus, pasakyk mums tiesiai.“
25 Jėzus tarė: „Aš sakiau jums, bet jūs netikite. Darbai, kuriuos darau savo Tėvo vardu, liudija apie mane.+
26 Bet jūs netikite, nes nesate manosios avys.+
27 Manosios avys klauso mano balso. Aš jas pažįstu ir jos seka paskui mane.+
28 Aš duodu joms amžiną gyvenimą+ ir jos tikrai nepražus per amžius, niekas neišplėš jų iš mano rankų.+
29 Ką mano Tėvas man davė, yra svarbiau už viską, ir niekas negali to išplėšti iš Tėvo rankų.+
30 Aš ir Tėvas esame viena*.“+
31 Žydai vėl griebėsi akmenų norėdami Jėzų užmušti.
32 Jėzus jų paklausė: „Tėvo valia padariau* jums daug gerų darbų. Už kurį iš jų dabar mane užmušite?“
33 Žydai jam atsakė: „Ne už gerą darbą tave užmušime, o už piktžodžiavimą,+ nes būdamas žmogus dediesi dievu.“
34 Jėzus paklausė: „Argi jūsų Įstatyme neparašyta: ‘Aš tariau: „Jūs esate dievai“’?+
35 Raštų žodžiai juk negali būti atšaukti. Tad jei dievais+ vadinami tie, kuriuos Dievo žodis smerkia,
36 tai kaipgi mane kaltinate piktžodžiavimu už tai, kad aš, Tėvo pašventintas ir atsiųstas į pasaulį, pareiškiau esąs Dievo Sūnus?+
37 Jei nedarau savo Tėvo darbų, netikėkite manimi.
38 Bet jeigu tuos darbus darau, tai nors manimi ir netikite, tikėkite jais,+ kad suprastumėte ir žinotumėte: Tėvas su manimi ir aš su Tėvu esame viena.“+
39 Dėl to jie vėl mėgino Jėzų sučiupti, bet jis ištrūko jiems iš rankų.
40 Jėzus vėl nukeliavo kitapus Jordano, į vietą, kur Jonas anksčiau krikštijo,+ ir ten kurį laiką pasiliko.
41 Pas jį ėjo daug žmonių. Jie kalbėjo: „Jonas nepadarė nė vieno stebuklo, bet visa, ką jis sakė apie šį žmogų, buvo teisybė.“+
42 Ir ten daug žmonių jį įtikėjo.
