Jono 11:1–57
11 Sirgo vienas žmogus, vardu Lozorius, jis gyveno Betanijos kaime. Ten gyveno Marija su savo seserimi Morta+ –
2 ta pati Marija, kuri patepė Viešpatį kvapiuoju aliejumi ir nušluostė savo plaukais jam kojas.+ Tasai ligonis, Lozorius, buvo jos brolis.
3 Tad seserys pasiuntė Jėzui žinią: „Viešpatie, tavo brangus draugas serga.“
4 Tai išgirdęs Jėzus pasakė: „Ta liga nesibaigs mirtimi. Per ją bus pašlovintas Dievas+ ir per ją bus garbė Dievo Sūnui.“
5 Mortą, jos seserį ir Lozorių Jėzus mylėjo.
6 Tačiau kai išgirdo, kad Lozorius serga, jis dar dvi dienas pasiliko vietovėje, kurioje buvo.
7 Tik tada mokiniams pasakė: „Eikime vėl į Judėją.“
8 Mokiniai jam tarė: „Rabi̇̀,+ judėjai visai neseniai kėsinosi užmėtyti tave akmenimis,+ o tu vėl ten eini?“
9 Jėzus atsakė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?+ Kas vaikšto dieną, tas neklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą.
10 O kas vaikšto nakčia, tas suklumpa, nes nėra jame šviesos.“
11 Tai pasakęs jis pridūrė: „Mūsų draugas Lozorius užmigo,+ ir aš einu jo pažadinti.“
12 Mokiniai jam pasakė: „Viešpatie, jeigu miega, pasveiks.“
13 Jėzus kalbėjo apie Lozoriaus mirtį, o jie manė, kad jis šneka apie poilsio miegą.
14 Tad Jėzus pasakė jiems tiesiai: „Lozorius mirė,+
15 ir aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, nes dabar tikėsite dar tvirčiau. Eime pas jį.“
16 Tada Tomas, vadinamas Dvyniu, kitiems mokiniams pasakė: „Eime ir mes numirti drauge su juo.“+
17 Kai Jėzus atkeliavo, Lozorius jau keturias dienas gulėjo kape.
18 Betanija buvo netoli Jeruzalės, už kokių penkiolikos stadijų*,
19 ir daug žydų buvo atėję paguosti Mortos ir Marijos dėl brolio.
20 Išgirdusi, kad ateina Jėzus, Morta išėjo jo pasitikti, o Marija+ liko namie.
21 Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.
22 Tačiau ir dabar žinau: ko tik Dievą prašysi, Dievas tau duos.“
23 Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels.“
24 Morta atsiliepė: „Žinau, kad jis prisikels per prisikėlimą,+ paskutiniąją dieną.“
25 Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.+ Kas tiki mane, nors ir numiršta, atgis.
26 Ir visi mane tikintys gyvieji nemirs per amžius.+ Ar tuo tiki?“
27 Morta atsakė jam: „Taip, Viešpatie. Aš tikiu, kad tu esi Kristus, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į pasaulį.“
28 Tada ji nuėjo, pasišaukė savo seserį Mariją ir jai vienai pasakė: „Mokytojas+ yra čia ir kviečia tave.“
29 Tai išgirdusi, Marija skubiai pakilo ir nuėjo pas jį.
30 Jėzus dar nebuvo įėjęs į kaimą – jis tebebuvo toje vietoje, kur kalbėjosi su Morta.
31 Žydai, kurie guodė Mariją jos namuose, pamatę ją skubiai išeinant, nusekė iš paskos manydami, kad ji eina prie kapo+ išsiverkti.
32 Atėjusi ir pamačiusi Jėzų, Marija puolė jam po kojų ir tarė: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“
33 Matydamas ją verkiančią ir su ja atėjusius žydus verkiančius, Jėzus giliai* atsiduso ir susigraudino.
34 „Kur jį paguldėte?“ – paklausė jis. Tie atsakė: „Viešpatie, ateik ir pažiūrėk.“
35 Ir Jėzus pravirko.+
36 Žydai ėmė kalbėti: „Štai koks brangus jis jam buvo!“
37 Bet kai kurie iš jų sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis,+ negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“
38 Jėzus vėl giliai atsiduso ir tada priėjo prie kapo. Tai buvo ola, užrista akmeniu.
39 Jėzus liepė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta jam pasakė: „Viešpatie, turbūt jau dvokia, juk jau ketvirta diena!“
40 Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau tau: jei tikėsi, išvysi Dievo šlovę?“+
41 Taigi jie nurito akmenį. Tada Jėzus pakėlė akis aukštyn+ ir pasakė: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei.
42 Aš žinau, kad visada mane išklausai. Tačiau taip kalbu dėl aplink stovinčios minios, idant jie patikėtų, kad tu mane siuntei.“+
43 Tai ištaręs Jėzus garsiai sušuko: „Lozoriau, išeik!“+
44 Ir numirėlis išėjo. Jo kojos ir rankos buvo apvyniotos aprišalais, o veidas aprištas skepeta. Jėzus jiems tarė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“
45 Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, jį įtikėjo.+
46 Bet kai kurie iš jų nuėjo ir apie tai, kas įvyko, papasakojo fariziejams.
47 Dėl to aukštieji kunigai ir fariziejai sušaukė Sinedrioną. Jie svarstė: „Ko imsimės? Šitas žmogus daro daug ženklų.+
48 Jeigu visa taip paliksime, žmonės jį įtikės. Tada ateis romėnai ir paims į savo rankas mūsų šventąją vietą* ir tautą.“
49 Bet vienas iš jų, Kajafas+ (tais metais jis buvo vyriausiasis kunigas), jiems pasakė: „Nieko jūs neišmanote.
50 Kaip nesuvokiate – jums juk būtų naudingiau, kad vienas žmogus mirtų už liaudį, negu kad visa tauta pražūtų.“
51 Bet Kajafas tai pasakė ne iš savęs. Būdamas tais metais vyriausiuoju kunigu jis išpranašavo, kad Jėzus turės mirti už tautą,
52 ir ne tik už tautą, bet ir už išblaškytuosius Dievo vaikus, – kad suburtų juos į viena.
53 Todėl nuo tos dienos jie ėmė tartis, kaip jį nužudyti.
54 Dėl to Jėzus atvirai tarp žydų nebevaikščiojo. Jis su mokiniais pasitraukė iš ten į vietovę netoli dykumos – į miestą, vadinamą Efraimu,+ ir tenai pasiliko.
55 Buvo arti žydų Pascha.+ Daug krašto žmonių prieš Paschą keliavo aukštyn į Jeruzalę, kad atliktų apsivalymo apeigas.
56 Stoviniuodami šventykloje žmonės dairėsi Jėzaus ir vienas kitam kalbėjo: „Kaip jums atrodo? Nejaugi jis nebeateis į šventę?“
57 Norėdami Jėzų suimti, aukštieji kunigai ir fariziejai buvo davę įsakymą: jeigu kas sužinotų, kur Jėzus yra, turi apie tai pranešti.
