Jono 13:1–38
13 Artėjo Paschos šventė ir Jėzus žinojo, kad atėjo jo valanda+ iš šio pasaulio iškeliauti pas Tėvą.+ Jis mylėjo savuosius, esančius pasaulyje, ir parodė jiems savo meilę iki galo.+
2 Vakarienės metu Velnias Judui Iskarijotui, Simono sūnui, jau buvo davęs mintį*+ Jėzų išduoti.+
3 Jėzus, žinodamas, kad Tėvas yra visa atidavęs į jo rankas ir kad jis yra atėjęs nuo Dievo ir eina pas Dievą,+
4 pakilo nuo stalo, pasidėjo viršutinius drabužius, paėmė rankšluostį ir juo susijuosė.+
5 Tada įsipylė į praustuvę vandens ir ėmė plauti mokiniams kojas ir šluostyti jas rankšluosčiu, kuriuo buvo susijuosęs.
6 Kai priėjo prie Simono Petro, šis tarė: „Viešpatie, tu plausi man kojas?“
7 Jėzus jam atsakė: „Dabar tu nesupranti, ką aš darau, bet paskui suprasi.“
8 Petras paprieštaravo: „Ne! Tu man kojų niekada neplausi!“ – „Jei neplausiu,+ neturėsi bendrystės* su manimi“, – tarė Jėzus.
9 Tuomet Simonas Petras sušuko: „Viešpatie, tada ne tik kojas, bet ir rankas, ir galvą!“
10 Jėzus jam pasakė: „Kas išmaudytas, to maudyti nebereikia – tik kojas nuplauti, nes jis visas švarus. Ir jūs esate švarūs, tik ne visi.“
11 Mat jis žinojo, kuris jį išduos.+ Todėl ir pasakė: „Ne visi esate švarūs.“
12 Nuplovęs jiems kojas ir apsivilkęs viršutinius drabužius, jis grįžo prie stalo ir jiems tarė: „Ar suprantate, kodėl jums tai padariau?
13 Jūs kreipiatės į mane ‘Mokytojau’ ir ‘Viešpatie’, ir teisingai darote, nes toks ir esu.+
14 Tad jei aš, Viešpats ir Mokytojas, nuploviau jums kojas,+ jūs irgi turite vienas kitam kojas plauti.+
15 Parodžiau jums pavyzdį, kad darytumėte, kaip aš jums dariau.+
16 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vergas ne didesnis už savo šeimininką ir pasiuntinys ne didesnis už savo siuntėją.
17 Jeigu žinote šituos dalykus, jeigu juos darote, esate laimingi.+
18 Kalbu ne apie jus visus. Aš pažįstu tuos, kuriuos išsirinkau. Tačiau turi išsipildyti Raštų žodžiai:+ ‘Tas, su kuriuo aš duona dalijausi, man taikėsi įspirti*.’+
19 Kalbu jums jau dabar, dar tam neįvykus, idant tam įvykus tikėtumėte, kad aš esu tas, kas sakau.+
20 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas priima tą, kurį siunčiu, priima ir mane.+ O kas priima mane, priima ir tą, kuris mane siuntė.“+
21 Tai ištaręs Jėzus susisielojo* ir pasakė tiesiai: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: vienas iš jūsų mane išduos.“+
22 Mokiniai ėmė žvalgytis vienas į kitą nenuvokdami, apie kurį jis kalba.+
23 Mokinys, kurį Jėzus mylėjo,+ buvo įsitaisęs šalia Jėzaus*
24 ir Simonas Petras jam linktelėjęs tarė: „Pasakyk, apie kurį jis kalba.“
25 Anas atsilošė Jėzui į krūtinę ir paklausė: „Viešpatie, kas jis?“+
26 Jėzus atsakė: „Tai tas, kuriam pamirkęs paduosiu gabaliuką duonos.“+ Tad jis pamirkė duonos ir paėmęs padavė ją Judui, Simono Iskarijoto sūnui.
27 Kai šis tą gabaliuką paėmė, jį užvaldė Šėtonas.+ Jėzus jam tarė: „Ką darai, daryk greičiau.“
28 Tačiau nė vienas iš esančių prie stalo nesuprato, kodėl Jėzus jam tai pasakė.
29 Kadangi Judo žinioje buvo pinigų dėžutė,+ kai kurie manė, kad Jėzus jam liepė nupirkti, ko reikia šventei, ar duoti ką vargšams.
30 Taigi paėmęs aną duonos gabaliuką Judas tuojau išėjo. Buvo naktis.+
31 Jam išėjus Jėzus prabilo: „Dabar Žmogaus Sūnus pašlovintas+ ir per jį pašlovintas Dievas.
32 Dievas pats jį pašlovins,+ pašlovins jį bemat.
33 Dar truputį pabūsiu su jumis, vaikeliai. Jūs manęs ieškosite, bet sakau jums dabar tą patį, ką esu sakęs žydams: kur aš einu, jūs negalite nueiti.+
34 Duodu jums naują įsakymą: mylėkite vienas kitą. Kaip aš jus mylėjau,+ taip ir jūs vienas kitą mylėkite.+
35 Jei vieni kitus mylėsite, visi matys, kad esate mano mokiniai.“+
36 Simonas Petras paklausė: „Viešpatie, o kur tu eini?“ Jėzus atsakė: „Dabar tu negali paskui mane sekti ten, kur aš einu, bet vėliau seksi.“+
37 Petras jam pasakė: „Viešpatie, kodėl negaliu sekti paskui tave dabar? Aš savo gyvybę už tave atiduosiu!“+
38 Jėzus tarė: „Tu atiduosi už mane gyvybę? Iš tiesų, iš tiesų tau sakau: dar gaidžiui nepragydus, tu tris kartus manęs išsižadėsi.+
Išnašos
^ Pažod. „įdėjęs į širdį“.
^ Pažod. „dalies“.
^ Pažod. „pakėlė prieš mane kulną“.
^ Pažod. „dvasioje susijaudino“.
^ Pažod. „gulėjo prie Jėzaus krūtinės“. Rytiečiai valgydavo įsitaisę prie stalo pusiau gulomis, pasirėmę alkūne.
