Jono 5:1–47
5 Paskui buvo žydų šventė+ ir Jėzus nuėjo į Jeruzalę.
2 Jeruzalėje prie Avių vartų+ yra maudykla, hebrajiškai vadinama Betzata, su penkiomis kolonadomis.
3 Jose gulėdavo daugybė žmonių: ligotų, aklų, luošų, su paralyžiuotomis* galūnėmis.
4 ––*
5 Tenai buvo vienas žmogus, kuris sirgo jau trisdešimt aštuonerius metus.
6 Jėzus pamatė jį ten gulintį ir žinodamas, kad jis serga jau ilgą laiką, paklausė: „Ar nori pasveikti?“+
7 Žmogus jam atsakė: „Gerbiamasis, aš neturiu kas vandeniui sujudėjus įkeltų mane į maudyklą. Kol iki jos nusigaunu, kitas įlipa pirma manęs.“
8 Jėzus jam tarė: „Kelkis, imk savo gultą* ir eik.“+
9 Žmogus iškart pasveiko. Jis pasiėmė gultą ir pradėjo vaikščioti.
Ta diena buvo šabas.
10 Todėl žydai sakė išgydytajam: „Dabar šabas! Tau nevalia nešti gulto.“+
11 Bet jis atsakė: „Tas, kuris mane išgydė, tarė man: ‘Imk savo gultą ir eik.’“
12 Tie paklausė: „Kas tas žmogus, kuris tau sakė: ‘Imk jį ir eik’?“
13 Bet išgydytasis nežinojo, kas jis, mat Jėzus buvo pasitraukęs nuo ten besibūriuojančios minios.
14 Paskui Jėzus sutiko tą žmogų šventykloje ir pasakė: „Štai tu pasveikai. Daugiau nenusidėk, kad tau neatsitiktų kai kas blogesnio.“
15 Tada žmogus nuėjo ir pasakė žydams, kad jį išgydė Jėzus.
16 Ir žydai ėmė Jėzų persekioti – dėl to, kad jis tai darė per šabą.
17 Jėzus jiems pareiškė: „Mano Tėvas darbuojasi iki šiolei, darbuojuosi ir aš.“+
18 Taigi žydai dar labiau ieškojo progos jį nužudyti, nes, jų manymu, jis ne tik laužė šabą, bet ir prilygino save Dievui,+ vadindamas Dievą savuoju Tėvu.+
19 Todėl Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: Sūnus nieko nedaro iš savęs, jis daro tik tai, ką mato darant Tėvą.+ Ką daro Tėvas, tą patį daro ir Sūnus.
20 Tėvas myli* Sūnų+ ir parodo jam visa, ką pats daro. Jis parodys jam darbų, didesnių už šituos, kad jūs stebėtumėtės.+
21 Kaip Tėvas prikelia mirusiuosius, juos atgaivina,+ taip ir Sūnus atgaivina tuos, kuriuos nori.+
22 Tėvas nė vieno neteisia, bet visą teismą yra pavedęs Sūnui,+
23 kad visi gerbtų Sūnų, kaip kad gerbia Tėvą. Kas negerbia Sūnaus, negerbia jį siuntusio Tėvo.+
24 Iš tiesų, iš tiesų jums sakau: kas klauso mano žodžio ir tiki tą, kuris mane siuntė, gaus amžiną gyvenimą.+ Jis neužsitrauks pasmerkimo. Iš mirties jis yra perėjęs į gyvenimą.+
25 Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: ateina valanda – tiesą sakant, ji jau prasidėjo, – kai mirusieji girdės Dievo Sūnaus balsą. Ir kurie įsiklausys, tie gyvens.
26 Kaip Tėvas turi galią suteikti gyvybę*,+ taip jis ir Sūnui davė galią suteikti gyvybę*.+
27 Ir Tėvas davė jam valdžią teisti,+ nes jis – Žmogaus Sūnus.+
28 Nesistebėkite tuo. Ateina valanda, kai visi esantys kapuose* išgirs jo balsą+
29 ir išeis: kurie darė gera, prisikels gyventi, o kurie darė bloga, prisikels, kad būtų teisiami.+
30 Aš nieko negaliu daryti iš savęs. Teisiu, kaip girdžiu, ir mano teismas teisingas,+ nes trokštu vykdyti ne savo valią, bet valią to, kuris mane siuntė.+
31 Jei aš vienintelis apie save liudyčiau, mano liudijimas būtų nepatikimas.+
32 Bet yra dar vienas, kuris apie mane liudija, ir aš žinau, kad jo liudijimas apie mane yra patikimas.+
33 Jūs siuntėte pasiuntinius pas Joną, ir šis paliudijo tiesą.+
34 Tačiau man nereikia žmogaus liudijimo. Visa tai kalbu tam, kad būtumėte išgelbėti.
35 Tas žmogus buvo degantis ir šviečiantis žiburys, o jūs trumpai tenorėjote džiaugtis jo šviesa.+
36 Bet aš turiu svaresnį liudijimą negu Jono: darbai, kuriuos Tėvas man skyrė nuveikti, – tie darbai, kuriuos aš darau, – liudija, kad Tėvas mane siuntė.+
37 Ir mane siuntęs Tėvas pats paliudijo apie mane.+ Jūs niekada nesate nei jo balso girdėję, nei jo pavidalo matę,+
38 ir jo žodis jumyse nepasilieka, nes jūs netikite tuo, kurį jis siuntė.
39 Jūs tyrinėjate Raštus,+ nes tikitės juose rasti amžiną gyvenimą. Tie Raštai apie mane ir liudija.+
40 Bet jūs nenorite ateiti pas mane+ ir gauti gyvenimą.
41 Šlovės iš žmonių aš nepriimu,
42 o jūsų širdyse, aš gerai žinau, nėra meilės Dievui.
43 Aš atėjau savo Tėvo vardu, bet jūs manęs nepriimate. Jei ateitų kitas, savo paties vardu, tą priimtumėte.
44 Kaipgi jūs galite manimi tikėti, jeigu priimate šlovę vienas iš kito, o šlovės, kuri iš vienintelio Dievo ateina, neieškote?+
45 Nemanykite, kad aš kaltinsiu jus Tėvui. Jūsų kaltintojas yra Mozė+ – tas, kuriuo viliatės.
46 Mat jeigu tikėtumėte Moze, tikėtumėte ir manimi, nes jis rašė apie mane.+
47 Bet jeigu netikite jo raštais, kaipgi tikėsite mano žodžiais?“
Išnašos
^ Pažod. „padžiūvusiomis“.
^ Arba „neštuvus“.
^ Pažod. „davė turėti gyvybę savyje“.
^ Pažod. „turi gyvybę savyje“.
^ Gr. daiktavardis, šioje eilutėje išverstas žodžiu „kapuose“, giminingas veiksmažodžiui „atminti“. Juo pabrėžiamas mirusiojo atminimo išsaugojimas.
