Luko 1:1–80
1 Daug kas ėmėsi aprašyti įvykius, kurių tikrumu esame įsitikinę.+
2 Apie juos mums papasakojo ir tie, kas visa tai nuo pradžių matė savo akimis+ ir tapo žodžio skelbėjais.+
3 Taigi ir aš, viską nuo pradžios kruopščiai ištyręs, nusprendžiau tuos įvykius nuosekliai aprašyti tau, didžiai gerbiamas Teofili,+
4 kad būtum visiškai tikras tuo, ko tave mokė žodžiu.+
5 Judėjos karaliaus Erodo*+ dienomis buvo toks kunigas, vardu Zacharijas, iš Abijos skyriaus.+ Jo žmona Elzbieta buvo iš Aarono palikuonių.
6 Abudu buvo teisūs Dievo akyse ir nepriekaištingai laikėsi visų Jehovos* įsakymų ir nuostatų.
7 Tačiau jiedu neturėjo vaikų, mat Elzbieta buvo nevaisinga, ir abu buvo jau senyvo amžiaus.
8 Kartą Zacharijas, kaip buvo paskirta jo skyriui, Dievo akivaizdoje ėjo kunigo tarnystę+
9 ir pagal kunigams įprastą tvarką* jam atėjo eilė eiti į Jehovos šventyklą aukoti smilkalų.+
10 Smilkymo valandą visa žmonių daugybė lauke meldėsi.
11 Ir štai Zacharijas pamatė Jehovos angelą, stovintį į dešinę nuo smilkalų aukuro.
12 Išvydęs tą angelą Zacharijas išsigando, jį apėmė baimė.
13 Bet angelas jam tarė: „Nebijok, Zacharijau, nes tavo maldavimas išklausytas. Tavo žmona Elzbieta pagimdys tau sūnų ir jį pavadinsi Jonu.+
14 Tu džiūgausi ir būsi linksmas, jo gimimu džiaugsis daugelis.+
15 Jehovos akivaizdoje jis bus didis.+ Jam bus nevalia gerti nei vyno, nei stipraus gėrimo,+ dar motinos įsčiose jis bus kupinas šventosios dvasios.+
16 Daugelį Izraelio sūnų jis atgręš į jų Dievą Jehovą+
17 ir eis pirma jo su Elijo dvasia ir galia,+ kad padarytų tėvų širdis tokias kaip vaikų*+ ir padėtų neklusniesiems įgyti teisiųjų išminties. Taip jis paruoš tautą Jehovai, kad būtų pasirengusi.“+
18 Zacharijas pasakė angelui: „Iš kur man žinoti, kad taip bus? Juk aš senas ir mano žmona senyva.“
19 Angelas jam atsakė: „Aš esu Gabrielius+ ir tarnauju Dievo akivaizdoje.+ Mane siuntė pranešti tau šios geros naujienos.
20 Tie žodžiai atėjus metui išsipildys, bet kadangi jais nepatikėjai, tapsi nebyliu ir negalėsi kalbėti iki dienos, kada tai įvyks.“
21 Zacharijo laukiantys žmonės stebėjosi, ko jis taip užtrunka šventykloje.
22 Kai Zacharijas išėjo iš šventyklos, nieko negalėjo žmonėms pasakyti, ir tie suprato, kad jis matė kažkokį nežemišką reginį*. Zacharijas mėgino su jais susikalbėti ženklais, nes negalėjo pratarti nė žodžio.
23 Tarnybos dienoms pasibaigus, jis grįžo namo.
24 Praėjus kuriam laikui Zacharijo žmona Elzbieta tapo nėščia. Penkis mėnesius ji nesirodė tarp žmonių.
25 Ji sakė: „Štai ką Jehova dėl manęs padarė. Jis atkreipė dėmesį į mane ir pašalino gėdą, kurią tarp žmonių kenčiau.“+
26 Šeštąjį mėnesį Dievas siuntė angelą Gabrielių+ į Galilėjos miestą Nazaretą
27 pas mergelę,+ sužadėtą su vyru iš Dovydo namų, vardu Juozapas. Mergelės vardas buvo Marija.+
28 Atėjęs pas ją angelas tarė: „Sveika, sulaukusi didžios malonės! Jehova su tavimi.“
29 Marija dėl tų žodžių labai sutriko ir ėmė svarstyti, ką toks pasveikinimas galėtų reikšti.
30 O angelas jai sakė: „Nebijok, Marija, nes radai malonę Dievo akyse.
31 Štai tu tapsi nėščia ir pagimdysi sūnų.+ Pavadinsi jį Jėzumi.+
32 Jis bus didis+ ir jį vadins Aukščiausiojo Sūnumi.+ Dievas Jehova jam duos jo tėvo Dovydo sostą.+
33 Jis bus karalius ir valdys Jokūbo namus per amžius. Jo karaliavimui nebus galo.“+
34 Marija paklausė angelo: „Kaip tai įvyks, jeigu aš neturiu santykių su vyru?“+
35 Angelas jai atsakė: „Ant tavęs nusileis šventoji dvasia+ ir Aukščiausiojo galia apgaubs tave savo šešėliu. Todėl tas, kuris gims, bus šventas,+ jį vadins Dievo Sūnumi.+
36 Antai tavo giminaitė Elzbieta, nors jau senyvo amžiaus, laukiasi sūnaus. Žmonės ją laikė nevaisinga, bet dabar yra jau šeštą mėnesį nėščia.
37 Juk neįmanoma, kad Dievas paskelbtų žodį ir jo neįvykdytų.“+
38 Tada Marija tarė: „Esu Jehovos vergė! Teįvyksta tai, ką man paskelbei.“ Ir angelas pasišalino.
39 Tomis dienomis Marija skubiai susiruošė ir nukeliavo į vieną miestą Judo aukštumose.
40 Įžengusi į Zacharijo namus ji pasveikino Elzbietą.
41 Kai tik Elzbieta išgirdo Marijos pasveikinimą, kūdikis jos įsčiose šoktelėjo. Elzbieta tapo kupina šventosios dvasios
42 ir sušuko: „Tu labiausiai palaiminta iš moterų ir palaimintas tavo įsčių vaisius!
43 Už ką man tokia garbė, kad mano Viešpaties motina atėjo pas mane?
44 Kai tavo pasveikinimas pasiekė mano ausis, kūdikis mano įsčiose šoktelėjo iš džiaugsmo.
45 Laiminga ta, kuri patikėjo, nes visa, ką Jehova jai sakė, įvyks.“
46 Marija prabilo: „Mano siela aukština Jehovą,+
47 mano dvasia džiaugiasi Dievu, savo Gelbėtoju,+
48 nes jis atkreipė dėmesį į savo nuolankią vergę.+ Štai nuo dabar visos kartos sakys, kad esu laiminga,+
49 nes Galingasis padarė dėl manęs didžių dalykų. Šventas yra jo vardas,+
50 per kartų kartas jis gailestingas tiems, kurie jo bijo.+
51 Jis parodė savo rankos galybę, išblaškė tuos, kurių širdis išpuikusi,+
52 pašalino iš sostų galinguosius+ ir išaukštino prastuolius,+
53 pasotino alkanuosius gėrybėmis,+ o turtuolius paleido tuščiomis.
54 Jis gelbėjo savo tarną Izraelį, nes nepamiršo savo pažado amžiais būti gailestingas,+
55 pažado, duoto mūsų protėviams – Abraomui ir jo palikuoniams.“+
56 Marija išbuvo pas Elzbietą apie tris mėnesius, o paskui grįžo į namus.
57 Elzbietai atėjo laikas gimdyti ir ji pagimdė sūnų.
58 Sužinoję, kad Jehova parodė jai didį gailestingumą, kaimynai ir giminaičiai kartu su ja džiaugėsi.+
59 Aštuntą dieną, kai vaikelis turėjo būti apipjaustytas,+ jie atėjo jos aplankyti. Visi norėjo, kad berniuko vardas būtų Zacharijas – toks kaip tėvo,
60 bet jo motina paprieštaravo: „Ne! Jis bus Jonas.“
61 Tie jai sakė: „Niekas iš tavo giminių neturi tokio vardo.“
62 Tada jie ženklais paklausė vaiko tėvą, kaip šis norėtų jį pavadinti.
63 Zacharijas paprašė rašomosios lentelės ir užrašė: „Jo vardas Jonas.“+ Visi labai nustebo.
64 Ir tuoj pat Zacharijui atsivėrė lūpos, atsirišo liežuvis – jis prakalbo+ ir ėmė šlovinti Dievą.
65 Kaimynus apėmė baimė, ir kalbos apie visa tai pasklido Judėjos aukštumose.
66 Tai girdėdami žmonės svarstė: „Kas tas vaikelis užaugęs bus?“ Mat Jehovos ranka iš tiesų buvo su juo.
67 Jo tėvas Zacharijas, apimtas šventosios dvasios, pranašavo:
68 „Tebūna palaimintas Jehova, Izraelio Dievas,+ nes jis atkreipė dėmesį į savo tautą ir ją išvadavo.+
69 Jis pakėlė mums galingą gelbėtoją*,+ savo tarno Dovydo palikuonį,+
70 kaip jau senovėje buvo sakęs savo šventųjų pranašų lūpomis.+
71 Jis ėmėsi gelbėti mus nuo priešų ir nuo rankos visų, kurie mūsų nekenčia,+
72 ir taip parodė gailestingumą, žadėtą mūsų protėviams, prisiminė savo šventą sandorą+ –
73 priesaiką, kurią buvo ištaręs mūsų protėviui Abraomui+
74 ir kuria pasižadėjo išvaduoti mus iš priešų rankų, kad galėtume be baimės eiti jam tarnystę
75 ir tarnauti jo akivaizdoje per visas savo dienas, laikydamiesi ištikimybės ir teisingumo.
76 O tu, vaikeli, būsi vadinamas Aukščiausiojo pranašu, nes eisi pirma Jehovos, kad paruoštum jam kelius,+
77 kad praneštum jo tautai apie išgelbėjimą, įgyjamą dėl nuodėmių atleidimo,+
78 dėl mūsų Dievo didžios atjautos. Toji atjauta aplankys mus kaip aušros šviesa iš aukštybių,
79 apšvies tūnančius tamsoje ir mirties šešėlyje+ ir nukreips mūsų žingsnius į ramybės* kelią.“
80 Vaikelis užaugo ir subrendo*. Iki dienos, kai pasirodė Izraeliui, jis gyveno dykumoje.
Išnašos
^ Arba „paprotį“.
^ Arba „kad atgręžtų tėvų širdis į vaikus“.
^ Arba „regėjimą“.
^ Arba „taikos“.
^ Pažod. „sustiprėjo dvasia“.
