Luko 10:1–42
10 Paskui Viešpats paskyrė dar septyniasdešimt mokinių ir išsiuntė juos po du+ pirma savęs į visus miestus ir vietoves, kur ir pats ketino eiti.
2 Jis jiems kalbėjo: „Pjūtis išties didelė, o darbininkų maža. Tad melskite pjūties Šeimininką siųsti darbininkų į savo pjūtį.+
3 Eikite, štai siunčiu jus tarsi avinėlius tarp vilkų.+
4 Nesineškite nei piniginės, nei kelionmaišio, nei sandalų+ ir nieko pakeliui nesveikinkite*.
5 Į kuriuos tik namus užeisite, iš pradžių tarkite: ‘Ramybė šiems namams.’+
6 Jeigu ten bus ramybės sūnus, jūsų ramybė ilsėsis ant jo, o jeigu ne, sugrįš pas jus.
7 Pasilikite tuose namuose,+ valgykite ir gerkite, kas duodama,+ nes darbininkas vertas savo užmokesčio.+ Nesikilnokite iš namų į namus.
8 Jei mieste, į kurį ateisite, jus priims, valgykite, kas jums padėta,
9 gydykite ligonius tame mieste ir sakykite: ‘Dievo Karalystė yra arti jūsų.’+
10 O jei mieste, į kurį atkeliausite, jūsų nepriims, eikite į to miesto didžiąsias gatves ir sakykite:
11 ‘Mes nusipurtome net dulkes, prikibusias jūsų mieste prie kojų.+ Vis dėlto įsidėmėkite, kad Dievo Karalystė yra arti.’
12 Sakau jums, kad Teismo dieną lengviau bus Sodomai negu tam miestui.+
13 Vargas tau, Chorazine! Vargas tau, Betsaida! Jeigu Tyre ir Sidone būtų buvę atlikta tokių įstabių darbų, kokių atlikta pas jus, jie seniai būtų atgailavę sėdėdami su ašutine pelenuose.+
14 Todėl Tyrui ir Sidonui per Teismą bus lengviau negu jums.
15 O tu, Kafarnaume, gal manai būsiąs išaukštintas iki dangaus? Tu į kapą* nugarmėsi!
16 Kas jūsų klauso, manęs klauso.+ Kas jus atmeta, mane atmeta. O kas atmeta mane, atmeta ir tą, kuris mane siuntė.“+
17 Tie septyniasdešimt sugrįžo džiaugdamiesi ir sakė: „Viešpatie, dėl tavo vardo mums netgi demonai paklūsta.“+
18 Jis atsakė jiems: „Matau Šėtoną, kaip žaibą krintantį iš dangaus.+
19 Štai daviau jums galią, viršijančią visą priešo galybę. Jūs trypsite gyvates ir skorpionus+ ir niekas jums nepakenks.
20 Vis dėlto džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums paklūsta, – džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje.“+
21 Tą pačią valandą Jėzus apimtas šventosios dvasios ėmė džiūgauti ir kalbėjo: „Tėve, dangaus ir žemės Viešpatie! Aš šlovinu tave visų akivaizdoje už tai, kad gerai paslėpei šiuos dalykus nuo išmintingųjų ir protingųjų+ ir atskleidei vaikeliams. Taip, Tėve, nes tu taip panorėjai.+
22 Visa man yra mano Tėvo atiduota. Niekas nežino, kas yra Sūnus, – tiktai Tėvas, nei kas yra Tėvas, – tiktai Sūnus+ ir tas, kuriam Sūnus nori jį apreikšti.“+
23 Tada jis atsigręžė į mokinius ir jiems atskirai pasakė: „Laimingos akys, kurios mato, ką jūs matote.+
24 Sakau jums: daug pranašų ir karalių troško pamatyti tai, ką jūs matote, bet nepamatė,+ ir išgirsti, ką jūs girdite, bet neišgirdo.“
25 Štai vienas Įstatymo žinovas atsistojo ir mėgindamas jį tarė: „Mokytojau, ką turiu daryti, kad paveldėčiau amžiną gyvenimą?“+
26 Jėzus jį paklausė: „Kas parašyta Įstatyme? Ką supranti jį skaitydamas?“
27 Šis atsakė: „‘Mylėk Jehovą, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu’+ ir: ‘Mylėk savo artimą kaip save patį’.“+
28 Jėzus tarė: „Teisingai atsakei. Tai daryk, ir gyvensi.“+
29 Bet anas norėdamas pasiteisinti+ paklausė Jėzaus: „O kas yra mano artimas?“
30 Jėzus atsakė: „Vienas žmogus leidosi žemyn iš Jeruzalės į Jerichą ir pakliuvo plėšikams į rankas. Tie išrengė jį, sumušė ir nuėjo palikę pusgyvį.
31 Pasitaikė, kad tuo keliu leidosi kunigas. Jis pamatė tą žmogų, tačiau praėjo pro jį kita kelio puse.
32 Vėliau ten ėjo levitas. Jis irgi pamatė tą žmogų, bet praėjo kita puse.
33 O kelyje jį užtikęs vienas samarietis+ jo pagailėjo.
34 Priėjęs jis užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, jas aprišo, paskui užkėlė tą žmogų ant savo gyvulio ir nugabenęs į užeigą slaugė.
35 Kitą dieną jis išsiėmė du denarus*, padavė juos užeigos šeimininkui ir pasakė: ‘Pasirūpink juo, o jeigu išleistum ką viršaus, grįžęs tau sumokėsiu.’
36 Kuris iš tų trijų, tavo manymu, tapo artimu+ pakliuvusiam į plėšikų rankas?“
37 Anas atsakė: „Tas, kuris pasielgė su juo gailestingai.“+ Tada Jėzus jam tarė: „Eik ir tu taip daryk.“+
38 Jiems bekeliaujant Jėzus užsuko į tokį kaimą. Čia viena moteris, vardu Morta,+ priėmė jį pasisvečiuoti savo namuose.
39 Ji turėjo seserį, vardu Marija. Ši atsisėdo prie Viešpaties kojų ir klausėsi jo žodžio.
40 O Morta buvo užsiėmusi visokiu patarnavimu. Priėjusi ji tarė: „Viešpatie, tau nerūpi, kad mano sesuo paliko mane vieną patarnauti? Pasakyk jai, kad man padėtų.“
41 Viešpats jai atsakė: „Morta, Morta, tu nerimauji ir jaudiniesi dėl daugelio dalykų,
42 o pakanka kelių ar tik vieno. Marija pasirinko gerąją dalį,+ ir ji nebus iš jos atimta.“
Išnašos
^ Pasisveikinimas anuomet galėjo būti ilga ceremonija – su pasibučiavimais, apsikabinimais ir pokalbiais.
^ Žr. priedą B14.
