Luko 17:1–37

  • Suklupimas, atlaidumas ir tikėjimas (1–6)

  • „Esame nenaudingi vergai“ (7–10)

  • Dešimties raupsuotųjų išgydymas (11–19)

  • Kada ateis Dievo Karalystė (20–37)

    • „Dievo Karalystė yra tarp jūsų“ (21)

    • „Atsiminkite Loto žmoną“ (32)

17  Jis pasakė savo mokiniams: „Dalykų, vedančių į suklupimą, neišvengiamai bus. Tačiau vargas tam, per kurį jų atsiranda!  Geriau jam būtų, jeigu kas nors užkabintų jam ant kaklo girnų akmenį ir įmestų į jūrą, negu kad per jį sukluptų vienas iš šitų mažutėlių.+  Žiūrėkite savęs. Jeigu tavo brolis tau nusideda, pabark jį,+ ir jeigu gailisi, jam atleisk.+  Net jeigu septynis kartus per dieną jis tau nusidėtų ir septynis kartus sugrįžtų pas tave sakydamas: ‘Gailiuosi’, turi jam atleisti.“+  Apaštalai Viešpačiui tarė: „Suteik mums daugiau tikėjimo.“+  Viešpats atsakė: „Jeigu jūsų tikėjimas bus bent kaip garstyčios grūdelis, jūs tarsite šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje!’, ir jis jums paklus.+  Kas iš jūsų sakytų savo vergui – artojui ar piemeniui, – grįžusiam po darbų laukuose: ‘Eikš tuojau prie stalo’?  Argi nesakytumėte: ‘Paruošk man ko nors vakarienei, užsirišęs prijuostę patarnauk, kol pavalgysiu ir atsigersiu, tada galėsi pats pavalgyti ir atsigerti’?  Bene vergui dėkojama, kad tasai padarė, kas pavesta? 10  Tad ir jūs, padarę visa, kas pavesta, sakykite: ‘Esame nenaudingi vergai. Padarėme, ką turėjome padaryti.’“+ 11  Į Jeruzalę Jėzus keliavo per vietoves, esančias tarp Samarijos ir Galilėjos. 12  Kai jis atėjo į vieną kaimą, jį pamatė dešimt raupsuotų vyrų. Atokiai stovėdami+ 13  jie ėmė šaukti: „Jėzau, Mokytojau, pagailėk mūsų!“ 14  Jėzus juos išvydęs tarė: „Eikite pasirodyti kunigams.“+ Ir tie beeidami tapo švarūs.+ 15  Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo garsiai šlovindamas Dievą. 16  Jis parpuolė ant kelių priešais Jėzų, nusilenkė iki žemės ir jam dėkojo. Tas žmogus buvo samarietis.+ 17  Tada Jėzus paklausė: „Argi ne dešimt buvo išgydyti*? Tai kur kiti devyni? 18  Tik šis kitatautis grįžo atiduoti šlovės Dievui? Daugiau nė vienas?“ 19  Ir tam vyrui tarė: „Kelkis ir eik. Tavo tikėjimas tave išgydė.“+ 20  Fariziejų paklaustas, kada ateis Dievo Karalystė,+ Jėzus atsakė: „Dievo Karalystė ateis nepastebimai. 21  Niekas nesakys: ‘Žiūrėk, ji čia!’ arba: ‘Ji ten!’ Žinokite, kad Dievo Karalystė yra tarp jūsų.“+ 22  Tada jis pasakė mokiniams: „Ateis metas, kai trokšite išvysti vieną iš Žmogaus Sūnaus dienų, bet neišvysite. 23  Jums sakys: ‘Žiūrėkite, jis ten!’ arba: ‘Žiūrėkite, jis čia!’ Neikite ir nebėkite paskui juos.+ 24  Kaip žaibas tvykstelėjęs sušvinta nuo vieno padangės krašto iki kito, taip bus ir su Žmogaus Sūnumi.+ 25  Bet pirma jis turės daug iškentėti ir būti šios kartos atmestas.+ 26  Be to, Žmogaus Sūnaus dienomis bus taip, kaip buvo Nojaus dienomis:+ 27  žmonės valgė, gėrė, vedė, tekėjo iki dienos, kurią Nojus įlipo į laivą.+ Tada užėjo tvanas ir visus pražudė.+ 28  Ir bus panašiai kaip Loto dienomis:+ jie valgė, gėrė, pirko, pardavinėjo, sodino, statė. 29  Bet tą dieną, kurią Lotas išėjo iš Sodomos, iš dangaus lijo ugnis ir siera ir visus sunaikino.+ 30  Taip bus ir tą dieną, kai bus apreikštas Žmogaus Sūnus.+ 31  Jei kas tą dieną bus ant stogo, tenelipa žemyn pasiimti iš namų savo daiktų; kas laukuose, irgi tenegrįžta. 32  Atsiminkite Loto žmoną.+ 33  Kas norės išsaugoti savo gyvybę*, tas ją praras. O kas ją praras, tas ją išsaugos.+ 34  Sakau jums: tą naktį du bus vienoje lovoje, ir vienas bus paimtas, o kitas paliktas.+ 35  Dvi mals vienomis girnomis, ir viena bus paimta, o kita palikta.“ 36  ––* 37  Tada jie paklausė: „Kur, Viešpatie?“ Jis jiems atsakė: „Kur bus kūnas, ten sulėks ir ereliai.“+

Išnašos

Pažod. „apvalyti“.
Arba „sielą“. Žr. žodynėlį.