Luko 2:1–52
2 Tomis dienomis išėjo Cezario Augusto potvarkis atlikti visų žemės gyventojų surašymą.
2 (Šis, pirmasis, surašymas įvyko Kvirinui esant Sirijos valdytoju.)
3 Taigi visi keliavo užsirašyti, kiekvienas į savo miestą.
4 Užsirašyti susiruošė ir Juozapas.+ Jis ėjo iš Galilėjos miesto Nazareto į Judėją – į Dovydo miestą, vadinamą Betliejumi,+ nes buvo kilęs iš Dovydo namų ir jo linijos.
5 Su juo užsirašyti keliavo ir Marija. Ji buvo duota jam į žmonas+ ir netrukus turėjo gimdyti.+
6 Jiems ten esant, tas metas atėjo
7 ir Marija pagimdė pirmagimį sūnų.+ Ji suvystė vaikelį ir paguldė ėdžiose,+ nes užeigoje nebuvo vietos.
8 Tų apylinkių laukuose stovyklaujantys piemenys naktį pakaitomis saugojo savo bandas.
9 Ir štai netikėtai šalia jų pasirodė Jehovos angelas ir juos apgaubė Jehovos šlovės šviesa. Piemenys labai išsigando.
10 „Nebijokite, – tarė angelas, – štai skelbiu jums gerą naujieną apie didį džiaugsmą, kuris aplankys visą tautą.
11 Šiandien Dovydo mieste+ jums gimė Gelbėtojas.+ Jis yra Kristus ir Viešpats.+
12 Štai iš ko jį atpažinsite: kūdikį rasite suvystytą ir paguldytą ėdžiose.“
13 Tada greta angelo pasirodė gausi dangaus kareivija.+ Ji liaupsino Dievą:
14 „Šlovė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybė žmonėms, kuriems jis teikia malonę.“
15 Kai angelai nuo jų pasišalino ir pakilo į dangų, piemenys vienas kitam sakė: „Tuojau pat eikime į Betliejų pažiūrėti, kas ten įvyko ir ką Jehova mums apreiškė.“
16 Atskubėję jie rado Mariją su Juozapu ir kūdikį, gulintį ėdžiose.
17 Pamatę vaikelį piemenys ėmė pasakoti, ką apie jį sužinojo.
18 Tai, ką piemenys papasakojo, visiems kėlė nuostabą,
19 o Marija įsidėmėjo tuos žodžius ir mąstė širdyje, ką jie reiškia.+
20 Paskui piemenys grįžo šlovindami ir liaupsindami Dievą už visa, ką girdėjo ir matė, – už tai, kas buvo jiems apreikšta.
21 Aštuntą dieną atėjo metas vaikelį apipjaustyti+ ir duoti jam vardą. Berniuką pavadino Jėzumi, kaip angelas buvo sakęs dar tada, kai vaikelis nebuvo pradėtas.+
22 O kai atėjo laikas atlikti Mozės Įstatyme nurodytas apsivalymo apeigas,+ Marija ir Juozapas atnešė berniuką į Jeruzalę Jehovos akivaizdon,
23 nes Jehovos Įstatyme parašyta: „Kiekvienas pirmagimis berniukas bus šventas Jehovai.“+
24 Jie atnešė paaukoti auką pagal tai, kas pasakyta Jehovos Įstatyme: „Atneši porą purplelių arba du balandžiukus.“+
25 Jeruzalėje gyveno žmogus, vardu Simeonas, teisus ir dievobaimingas vyras. Jis laukė meto, kai Izraelis bus paguostas,+ ir šventoji dvasia buvo su juo.
26 Per šventąją dvasią jis buvo gavęs dieviškąjį apreiškimą, kad nemirs, kol neišvys Jehovos Pateptojo*.
27 Dvasios vedamas Simeonas atėjo į šventyklą. Kai tėvai atnešė vaikelį Jėzų, kad atliktų, kas parašyta Įstatyme,+
28 jis paėmė jį ant rankų ir ėmė šlovinti Dievą tokiais žodžiais:
29 „Dabar, Visavaldi, tavo vergas gali ramiai išeiti.+ Kaip ir buvai žadėjęs,
30 mano akys išvydo tą, per kurį suteiksi išgelbėjimą,+ –
31 išvydo tavo siųstąjį, kurį pamatys visos tautos.+
32 Jis, tavo šviesa,+ pašalins tamsos skraistę nuo tautų,+ jis – tavo tautos, Izraelio, šlovė.“
33 Girdėdami tuos žodžius berniuko tėvas ir motina stebėjosi.
34 Simeonas juos palaimino, o vaikelio motinai Marijai pasakė: „Dėl jo daugelis Izraelyje suklups+ ir daugelis atsikels,+ jis bus ženklas, kurį paniekins+
35 (tai pervers tavo sielą tarsi kalavijas).+ Taip atsiskleis daugelio širdžių svarstymai.“
36 Buvo tenai viena amžinga pranašė, vardu Ona, Fanuelio duktė iš Ašero giminės. Ištekėjusi ji su vyru išgyveno septynerius metus,
37 paskui tapo našle ir dabar jau buvo aštuoniasdešimt ketverių metų. Ji nesitraukdavo iš šventyklos ir dieną naktį ėjo tarnystę Dievui pasninkaudama ir melsdamasi.
38 Priėjusi prie Juozapo ir Marijos, ji ėmė dėkoti Dievui ir kalbėti apie vaikelį visiems, kurie laukė Jeruzalės išvadavimo.+
39 Atlikę visa, ko reikalavo Jehovos Įstatymas,+ Juozapas su Marija grįžo į Galilėją, į savo miestą Nazaretą.+
40 Vaikelis augo, stiprėjo, darėsi išmintingas, ir Dievo malonė buvo su juo.+
41 Jo tėvai kiekvienais metais eidavo į Jeruzalę švęsti Paschos.+
42 Kartą, kai berniukui buvo dvylika metų, jie, kaip ir kasmet, vėl atkeliavo į Jeruzalę.+
43 Šventės dienoms pasibaigus jie leidosi atgal, bet nepastebėjo, kad jaunasis Jėzus liko mieste.
44 Manydami, kad jis yra su kitais bendrakeleiviais, tėvai nuėjo dienos kelią. Tada ėmė jo ieškoti tarp giminaičių ir pažįstamų,
45 bet nerado. Sugrįžę į Jeruzalę ir išieškoję visą miestą,
46 tėvai po trijų dienų rado Jėzų šventykloje. Jis sėdėjo tarp mokytojų, klausėsi jų ir juos klausinėjo.
47 Visi, kas girdėjo Jėzų kalbant, negalėjo atsistebėti jo supratimu ir atsakymais.+
48 Jį pamatę tėvai apstulbo ir motina jam tarė: „Vaike, kodėl taip padarei? Tavo tėvas ir aš šitaip nerimavome tavęs beieškodami.“
49 Bet jis atsakė: „Kodėl manęs ieškote? Nejau nežinojote, kad būsiu savo Tėvo namuose?“+
50 Tačiau jie šitų jo žodžių nesuprato.
51 Tada Jėzus leidosi su jais atgal ir grįžo į Nazaretą. Jis buvo jiems klusnus.+ Jėzaus motina atidžiai dėjosi visus tuos dalykus į širdį.+
52 Jėzus brendo, darėsi vis išmintingesnis ir pelnė vis didesnę malonę Dievo ir žmonių akyse.
Išnašos
^ „Pateptasis“ – gr. christos (Kristus).
