Luko 5:1–39

  • Gausus žvejų laimikis; pirmieji mokiniai (1–11)

  • Raupsuotojo išgydymas (12–16)

  • Jėzus išgydo paralyžiuotą žmogų (17–26)

  • Levio pašaukimas (27–32)

  • Klausimas apie pasninką (33–39)

5  Sykį prie Genezareto ežero*+ Jėzus mokė minią Dievo žodžio, ir žmonės spraudėsi prie jo, norėdami jį girdėti.  Ežero pakrantėje jis matė dvi valtis. Žvejai buvo išlipę iš jų ir plovė savo tinklus.+  Jis įlipo į vieną iš valčių (ji buvo Simono) ir paprašė jį truputį atsistumti nuo kranto. Tada atsisėdo ir ėmė mokyti minias iš valties.  Baigęs kalbėti, Simonui jis tarė: „Plauk, kur gilu, ir užmeskite tinklus valksmui.“  Simonas atsakė: „Mokytojau, mes kiaurą naktį plušome ir nieko nesugavome,+ bet kad jau taip sakai, užmesiu tinklus.“  Padarę, kaip Jėzus sakė, jie užgriebė gausybę žuvų – net ėmė tinklai trūkinėti.+  Tada pamojo savo bendradarbiams kitoje valtyje, kad priplauktų padėti. Tie priplaukė, ir vyrai pripildė abi valtis, dėl žuvų gausybės jos kone skendo.  Tai matydamas Simonas Petras puolė Jėzui į kojas ir sušuko: „Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš nuodėmingas žmogus!“  Mat jis ir visi su juo esantys negalėjo patikėti, kad sugavo tiek žuvų. 10  Stebėjosi ir Simono bendradarbiai – Zebediejaus sūnūs Jokūbas ir Jonas.+ O Jėzus Simonui tarė: „Nebijok. Nuo dabar žmones žvejosi.“+ 11  Tad jie išvilko valtis į krantą ir viską palikę nusekė paskui jį.+ 12  Kitąkart viename mieste Jėzus sutiko vyrą, kuris buvo visas nusėtas raupsų. Jėzų pamatęs, raupsuotasis parpuolė ant kelių, nusilenkė iki žemės ir maldavo: „Viešpatie, jei tik norėtum, galėtum padaryti mane švarų.“+ 13  Jėzus ištiesė ranką, palietė jį ir pasakė: „Noriu. Tapk švarus.“ Raupsai bemat pranyko.+ 14  Jis liepė tam žmogui, kad niekam apie tai nepasakotų, ir tarė: „Tik nueik pasirodyti kunigui ir dėl savo apvalymo paaukok auką, kaip liepta Mozės.+ Tai bus jiems liudijimas.“+ 15  Bet žinia apie jį vis plito ir didelės minios rinkdavosi jo pasiklausyti ir išsigydyti negalių.+ 16  Jėzus dažnai eidavo į atokią vietą pasimelsti. 17  Vieną dieną ten pat, kur Jėzus mokė, sėdėjo fariziejų ir Įstatymo mokytojų, atėjusių iš visų Galilėjos ir Judėjos kaimų ir iš Jeruzalės. Jehova buvo suteikęs Jėzui savo galios gydyti.+ 18  Ir štai keli vyrai ant gulto atnešė paralyžiuotą žmogų. Jie dairėsi, kaip jį įnešti ir paguldyti prie Jėzaus.+ 19  Negalėdami dėl minios patekti vidun, jie užlipo ant stogo ir praardę plyteles nuleido paralyžiuotąjį su gultu tiesiai Jėzui prieš akis. 20  Matydamas jų tikėjimą jis tarė: „Žmogau, tavo nuodėmės atleistos.“+ 21  Raštų aiškintojai ir fariziejai ėmė svarstyti: „Kas jis toks, kad taip piktžodžiauja? Kas gi gali atleisti nuodėmes, jei ne vienas Dievas?“+ 22  Bet Jėzus perpratęs jų mintis tarė: „Kodėl širdyje taip svarstote? 23  Ką pasakyti lengviau: ar ‘tavo nuodėmės atleistos’, ar ‘kelkis ir vaikščiok’? 24  Tačiau kad žinotumėte Žmogaus Sūnų žemėje turint galią atleisti nuodėmes, – tada jis kreipėsi į paralyžiuotąjį, – sakau: kelkis, imk savo gultą ir eik namo.“+ 25  Vyras jiems bežiūrint atsikėlė, pasiėmė gultą ir šlovindamas Dievą nuėjo namo. 26  Visi buvo apstulbę iš nuostabos. Jie šlovino Dievą ir didžiai sujaudinti sakė: „Kokių nuostabių dalykų šiandien matėme!“ 27  Iš ten išėjęs Jėzus pamatė mokesčių rinkėją, vardu Levis, sėdintį mokesčių rinkykloje, ir tarė jam: „Sek paskui mane.“+ 28  Tas viską paliko ir atsikėlęs nusekė paskui jį. 29  Namuose Levis surengė Jėzui dideles priėmimo vaišes. Su jais prie stalo valgė gausus būrys mokesčių rinkėjų ir kitų.+ 30  O fariziejai ir Raštų aiškintojai iš fariziejų murmėjo prieš jo mokinius sakydami: „Kodėl jūs valgote ir geriate su mokesčių rinkėjais ir nusidėjėliais?“+ 31  Jėzus jiems tarė: „Ne sveikiesiems reikia gydytojo, o ligoniams.+ 32  Esu atėjęs tam, kad kviesčiau atgailauti ne teisiuosius, o nusidėjėlius.“+ 33  Jie sakė jam: „Jono mokiniai dažnai pasninkauja ir daug meldžiasi, taip daro ir fariziejų mokiniai. O tavieji valgo ir geria.“+ 34  Jėzus jiems atsakė: „Negi versite jaunikio draugus pasninkauti, jei jaunikis yra su jais? 35  Tačiau ateis dienos, kai jaunikis+ bus iš jų atimtas, ir tada, tomis dienomis, jie pasninkaus.“+ 36  Ir jis pasakė jiems palyginimą: „Niekas neplėšia lopo iš naujo apsiausto ir nesiuva jo ant seno. Jeigu taip lopytų, naujas lopas atplyštų. Lopas iš naujo apsiausto senam netinka.+ 37  Ir niekas nepila jauno vyno į senus vynmaišius. Jeigu piltų, jaunas vynas juos suplėšytų, ir tiek vynas išsilietų, tiek vynmaišiai nueitų niekais. 38  Jauną vyną reikia pilti į naujus vynmaišius. 39  Tačiau paragavęs seno vyno, žmogus nenori jauno. Jis sako: ‘Senasis yra puikus.’“

Išnašos

T. y. Galilėjos ežero.