Luko 8:1–56
-
Jėzų lydinčios moterys (1–3)
-
Palyginimas apie sėjėją (4–8)
-
Kodėl Jėzus moko palyginimais (9, 10)
-
Palyginimo apie sėjėją paaiškinimas (11–15)
-
Žiburys nevožiamas indu (16–18)
-
Jėzaus motina ir broliai (19–21)
-
Jėzus nutildo audrą (22–25)
-
Jėzus leidžia demonams apsėsti kiaules (26–39)
-
Jayro duktė; kraujoplūdžiu serganti moteris (40–56)
8 Netrukus jis leidosi keliauti iš miesto į miestą ir iš kaimo į kaimą skelbdamas ir garsindamas gerąją naujieną apie Dievo Karalystę.+ Su juo buvo Dvylika.
2 Taip pat su juo keliavo kai kurios moterys, išgydytos nuo piktųjų dvasių ir negalių: Marija, vadinama Magdaliete (iš jos buvo išvaryti septyni demonai),
3 Erodo patikėtinio Chūzo žmona Joana,+ Zuzana ir daug kitų. Jos patarnavo jiems ir rėmė savo turtu.+
4 Susirinkus didelei miniai, suėjus žmonėms, kurie lydėjo Jėzų iš miesto į miestą, jis prabilo palyginimu:+
5 „Sėjėjas išėjo sėti sėklos. Jam besėjant, vienos sėklos krito prie kelio. Žmonės jas sumindžiojo, atskridę dangaus paukščiai sulesė.+
6 Kitos nukrito ant uolos ir sudygo, bet daigai greit sudžiūvo, nes negavo drėgmės.+
7 Kai kurios krito tarp dygiažolių, ir šios, išaugusios kartu, želmenis nustelbė.+
8 Dar kitos krito į gerą žemę ir sudygusios davė šimteriopą vaisių.“+ Baigęs apie tai kalbėti, Jėzus garsiai tarė: „Kas turi ausis klausytis, tesiklauso!“+
9 Jo mokiniai paklausė, ką šitas palyginimas reiškia.+
10 Jėzus atsakė: „Jums duota suprasti Dievo Karalystės slėpinius, bet dėl kitų tai sakoma palyginimais,+ kad jie žiūrėdami nematytų ir girdėdami nesuprastų.+
11 Palyginimas reiškia štai ką. Sėkla yra Dievo žodis.+
12 Tai, kad sėkla krinta prie kelio, reiškia, kad žmonės išgirsta žodį, bet paskui atėjęs Velnias išrauna jį iš jų širdžių, kad jie netikėtų ir nebūtų išgelbėti.+
13 Kad sėkla krinta ant uolos, reiškia, kad išgirdę žodį žmonės priima jį su džiaugsmu, bet jis neįleidžia šaknies. Kurį laiką jie tiki, bet užėjus išmėginimų metui atkrinta.+
14 Kad sėkla krinta į dygiažoles, reiškia, kad žmonės išgirsta žodį, bet šio gyvenimo rūpesčiai, turtai+ ir malonumai+ tą žodį užgožia, nustelbia, ir jis nieko nesubrandina.+
15 O kad sėkla krinta į gerą žemę, reiškia, kad geros ir doros širdies žmonės išgirsta žodį,+ jį išsaugo ir būdami ištvermingi duoda vaisių.+
16 Uždegęs žiburį žmogus nevožia jo indu ir nekiša po lova, bet stato ant žibintuvo, kad įėjusiems į vidų būtų šviesu.+
17 Juk nėra nieko paslėpta, kas nebus atskleista, ir tikrai nėra nieko uždengta, kas netaps žinoma ir nebus atidengta.+
18 Tad žiūrėkite, kaip klausotės, nes turinčiam bus dar duota,+ o iš neturinčio bus atimta ir tai, ką jis mãno turįs.“+
19 Pas Jėzų atėjo jo motina ir broliai,+ bet per minią negalėjo prie jo prieiti.+
20 Jam buvo pranešta: „Lauke stovi tavo motina ir tavo broliai. Jie nori tave pamatyti.“
21 Jėzus jiems atsakė: „Mano motina ir mano broliai yra tie, kurie klausosi Dievo žodžio ir jį vykdo.“+
22 Vieną dieną jis su savo mokiniais įlipo į valtį ir tarė jiems: „Kelkimės į kitą ežero krantą.“ Ir jie išplaukė.+
23 Beplaukiant Jėzus užmigo. Tuomet ežere kilo smarki audra – valtį ėmė semti ir jie atsidūrė pavojuje.+
24 Mokiniai pripuolę ėmė žadinti Jėzų šaukdami: „Mokytojau! Mokytojau! Mes tuoj žūsime!“ Atsibudęs jis sudraudė vėją ir šėlstančius vandenis. Šie nurimo ir stojo tyla.+
25 Tada jis jiems pasakė: „Kur jūsų tikėjimas?“ O jie išsigandę ir priblokšti vienas kitam kalbėjo: „Kas gi jis toks, kad gali net vėjams ir vandeniui paliepti, ir tie jo klauso?“+
26 Jie atplaukė į geraziečių kraštą,+ esantį priešais Galilėją.
27 Krante Jėzų pasitiko vienas demonų apsėstas vyras iš gretimo miesto. Jis jau senokai nedėvėjo drabužių ir laikėsi kapinėse, ne namuose.+
28 Pamatęs Jėzų jis suriko ir prieš jį parpuolęs garsiai šaukė: „Ko tau reikia,* Jėzau, aukščiausiojo Dievo Sūnau?! Maldauju, nekankink manęs!“+
29 (Mat tam vyrui pribėgus Jėzus buvo paliepęs netyrajai dvasiai iš žmogaus išeiti. Ji dažnai jį sugriebdavo.*+ Tą žmogų tekdavo laikyti sukaustytą grandinėmis, supančiotomis kojomis, tačiau jis viską nusitraukydavo ir demonas išgindavo jį į dykvietes.)
30 Jėzus jį paklausė: „Kuo tu vardu?“ Tas atsakė: „Legionas“, mat į žmogų buvo suėję daug demonų.
31 Ir jie maldavo, kad Jėzus nelieptų jiems eiti į bedugnę.+
32 Tenai ant kalno ganėsi nemaža kiaulių banda,+ tad jie ėmė jo prašyti, kad leistų sueiti į jas. Ir jis leido.+
33 Išėję iš žmogaus, demonai suėjo į kiaules. Banda pasileido nuo skardžio į ežerą ir nuskendo.
34 Pamatę, kas įvyko, kiauliaganiai nubėgo ir papasakojo apie tai visiems mieste ir apylinkėse.
35 Tada žmonės išėjo pažiūrėti, kas atsitiko. Atėję pas Jėzų jie pamatė, kad žmogus, iš kurio išėjo demonai, sėdi prie Jėzaus kojų apsirengęs ir sveiko proto; ir juos apėmė baimė.
36 Mačiusieji, kaip apsėstasis buvo išvaduotas, papasakojo jiems apie visa, kas nutiko.
37 Ir daugybė geraziečių krašto gyventojų ėmė Jėzų prašyti, kad paliktų jų kraštą, nes buvo labai išsigandę. Tad jis sėdo į valtį ketindamas plaukti atgal.
38 Vyras, iš kurio buvo išėję demonai, maldavo Jėzų leisti likti su juo, bet Jėzus liepė jam eiti sakydamas:+
39 „Grįžk namo ir visiems papasakok, ką Dievas dėl tavęs padarė.“ Vyras nuėjo ir ėmė visame mieste pasakoti, ką jam padarė Jėzus.
40 Kai Jėzus grįžo atgal, jo laukianti minia maloniai jį sutiko.+
41 Ir štai atėjo vienas iš sinagogos vadovų, vardu Jayras. Jis puolė Jėzui po kojų ir ėmė maldauti ateiti pas jį į namus,+
42 mat jo vienturtė maždaug dvylikos metų duktė buvo arti mirties.
Jėzui einant minia iš visų pusių jį spaudė.
43 Ir štai viena moteris, kuri dvylika metų sirgo kraujoplūdžiu+ ir kuriai pas nieką nepavyko išsigydyti,+
44 prisiartinusi jam iš už nugaros palietė jo drabužio kutus,+ ir kraujas bemat liovėsi plūdęs.
45 Jėzus paklausė: „Kas mane palietė?“ Visiems besiginant Petras pasakė: „Mokytojau, juk minia apgulusi tave spaudžia.“+
46 Tačiau Jėzus tarė: „Kažkas mane palietė, nes pajutau, kad iš manęs išėjo galia.“+
47 Pamačiusi, kad nepavyks pasišalinti nepastebėtai, moteris drebėdama priėjo ir parpuolė prieš jį. Tada visų žmonių akivaizdoje ji pasisakė, dėl ko Jėzų palietė ir kaip bematant pagijo.
48 Jėzus jai tarė: „Dukterie, tavo tikėjimas tave išgydė. Eik rami.“+
49 Jam tebekalbant, kažkas iš sinagogos vadovo namų atėjęs pasakė: „Tavo duktė mirė. Nebegaišink Mokytojo.“+
50 Tai išgirdęs Jėzus jam tarė: „Nebijok, tiktai tikėk, ir ji bus išgelbėta.“+
51 Atėjęs į tuos namus jis neleido niekam su juo įeiti – tik Petrui, Jonui, Jokūbui ir mergaitės tėvui su motina.
52 Visi verkė mergaitės ir sielvartaudami mušėsi į krūtinę. Jėzus pasakė: „Neverkite,+ mergaitė nemirė, ji miega.“+
53 Bet jie tik šaipėsi iš jo, mat žinojo, kad ji mirusi.
54 O Jėzus paėmė ją už rankos ir garsiai tarė: „Mergaite, kelkis!“+
55 Mergaitės dvasia*+ grįžo, ir ji tuoj pat atsikėlė.+ Jėzus paliepė duoti jai valgyti.
56 Mergaitės tėvai netvėrė džiaugsmu, tačiau jis liepė jiems niekam nesakyti, kas įvyko.+
Išnašos
^ Arba „Kas tau darbo“.
^ Arba galbūt „Ji jau seniai laikė jį savo gniaužtuose“.
^ Arba „gyvybės jėga“.
