Mato 3:1–17

  • Jonas Krikštytojas ragina atgailauti (1–12)

  • Jėzaus krikštas (13–17)

3  Atėjus metui,* Jonas+ Krikštytojas* ėmė Judėjos dykumoje skelbti:+  „Atgailaukite, nes dangaus Karalystė yra priartėjusi.“+  Jonas buvo tas, apie kurį per pranašą Izaiją pasakyta:+ „Girdėti balsas šaukiančio dykumoje: ‘Paruoškite Jehovai kelią, ištiesinkite jam takus!’“+  Tasai Jonas vilkėjo kupranugarių vilnos apdarą ir strėnas buvo susijuosęs odiniu diržu.+ Jo valgis buvo skėriai ir laukinių bičių medus.+  Tuo metu pas jį traukė Jeruzalės gyventojai, visa Judėja ir pajordanė.+  Žmonės išpažindavo savo nuodėmes ir Jonas krikštijo* juos Jordano upėje.+  Pamatęs, kad krikštytis eina daug fariziejų ir sadukiejų,+ jis sakė jiems: „Angių paderme,+ kas jus įtikino, kad galite pabėgti nuo ateinančios rūstybės?+  Duokite vaisių, priderančių atgailai.  Ir nemanykite sau: ‘Mūsų tėvas – Abraomas.’+ Aš jums sakau, kad Dievas gali ir iš šitų akmenų pakelti Abraomui vaikų. 10  Kirvis jau pridėtas prie medžių šaknų. Kiekvienas medis, neduodantis gerų vaisių, bus nukirstas ir įmestas į ugnį.+ 11  Aš jus krikštiju vandenyje – krikštiju dėl to, kad atgailaujate.+ Bet įkandin manęs ateina galingesnis už mane, aš nevertas nė sandalų jam nuauti.+ Jis krikštys jus šventąja dvasia+ ir ugnimi.+ 12  Rankoje jis turi vėtyklę. Jis suvalys viską nuo savo grendymo – kviečius supils į svirną, o pelus sudegins+ neužgesinama ugnimi.“ 13  Tada iš Galilėjos prie Jordano atėjo Jėzus. Jis atėjo, kad Jonas jį pakrikštytų.+ 14  Bet šis mėgino jį sulaikyti. „Tai tu turėtum mane krikštyti, – tarė jis, – o ateini pas mane?“ 15  Jėzus atsakė: „Šįsyk tebūnie taip, nes šito reikia, kad galėtume įvykdyti visa, kas teisu.“ Tada Jonas sutiko. 16  Jėzus pakrikštytas tuoj išbrido iš vandens. Ir štai atsivėrė dangus,+ ir jis išvydo Dievo dvasią, besileidžiančią ant jo it balandį.+ 17  Tada iš dangaus nuskambėjo balsas:+ „Tai mano mylimasis Sūnus,+ kuriuo aš džiaugiuosi.“+

Išnašos

Pažod. „Tomis dienomis“.
Arba „Nardintojas“.
Arba „nardino“.