Morkaus 6:1–56
6 Iš ten išėjęs, Jėzus atkeliavo į savo tėviškę,+ drauge atėjo ir mokiniai.
2 Šabo dieną jis ėmė mokyti sinagogoje. Daugelis klausančių labai stebėjosi ir kalbėjo: „Iš kur jis gavo visa tai?+ Kas jis toks, kad jam suteikta tokia išmintis ir galia daryti įstabius darbus?+
3 Argi jis ne dailidė,+ ne Marijos sūnus?+ Argi ne Jokūbo,+ Juozapo, Judo ir Simono brolis?+ Ir jo seserys – argi jos ne čia, ne su mumis?“ Ir jie piktinosi juo.
4 O Jėzus jiems sakė: „Pranašas gerbiamas visur, tik ne savo tėviškėje tarp giminaičių ir namuose.“+
5 Jėzus uždėjo rankas ant keleto ligonių ir juos išgydė, bet daugiau jokių įstabių darbų ten jis negalėjo daryti.
6 Dėl jų netikėjimo Jėzus buvo labai nustebęs. Jis leidosi keliauti po aplinkinius kaimus ir juose mokė.+
7 Jėzus pasišaukė Dvylika ir, suteikęs jiems galią išvaryti netyrąsias dvasias,+ pirmąkart išsiuntė juos po du.+
8 Jis liepė į kelionę pasiimti lazdą, bet neimti nei duonos, nei kelionmaišio, nei pinigų juosmens kišenėse.+
9 Dviejų palaidinių* sakė nesivilkti, tik apsiauti sandalus.
10 Jėzus jiems kalbėjo: „Užėję į kokius namus, apsistokite juose, kol iš tos vietovės iškeliausite.+
11 O jeigu kur nors jūsų nepriims ir neklausys, išeidami iš ten nusikratykite žemes nuo kojų – tebus jiems tai liudijimas.“+
12 Tad jie iškeliavo ir skelbė, kad žmonės turi atgailauti.+
13 Jie išvarė daug demonų,+ daugelį sergančių patepė aliejumi ir išgydė.
14 Tai išgirdo karalius Erodas, mat Jėzaus vardas išgarsėjo. Žmonės sakė: „Jonas Krikštytojas yra prikeltas iš mirusių. Štai iš kur jo galia daryti tokius darbus.“+
15 Kiti kalbėjo: „Tai Elijas.“ Dar kiti: „Jis pranašas – toks, kaip ir senovės pranašai.“+
16 O Erodas, išgirdęs apie Jėzų, sakė: „Tai Jonas, kurį nukirsdinau! Jis prikeltas!“
17 Mat Erodas pats buvo suėmęs Joną, sukaustęs ir uždaręs kalėjime dėl savo brolio Pilypo žmonos Erodiados. Jis buvo ją vedęs,+
18 o Jonas jam sakydavo: „Tau nevalia turėti savo brolio žmonos.“+
19 Erodiada niršo ant Jono ir norėjo jį nužudyti, bet negalėjo,
20 nes Erodas Joną saugojo, prisibijodamas jo ir žinodamas jį esant teisų, šventą vyrą.+ Pasiklaũsęs Jono, Erodas nebežinodavo, ką ir daryti, bet vis tiek mielai jo klausydavosi.
21 Vieną dieną Erodiadai pasitaikė palanki proga. Buvo Erodo gimtadienis,+ ir jis iškėlė pokylį savo didžiūnams, karo vadams ir Galilėjos įžymiesiems.+
22 Į pokylį atėjo Erodiados duktė. Mergina šoko ir taip Erodui ir jo svečiams patiko, kad karalius jai tarė: „Prašyk manęs, ko tik nori, ir aš tau duosiu.“
23 Jis net prisiekė jai: „Duosiu tau, ko tik paprašysi, kad ir pusę savo karalystės.“
24 Mergina išėjo ir pasiteiravo motinos: „Ko man prašyti?“ Ši pasakė: „Jono Krikštytojo galvos.“
25 Mergina iškart nuskubėjo pas karalių ir paprašė: „Noriu, kad tuoj pat duotum man ant lėkštės Jono Krikštytojo galvą.“+
26 Karalius labai nuliūdo, tačiau dėl savo priesaikų ir dėl svečių jos prašymą įvykdė.
27 Jis tuojau pasiuntė asmens sargybinį ir paliepė atnešti Jono galvą. Tas nuėjo į kalėjimą ir nukirto Jonui galvą,
28 tada atnešė ant lėkštės ir padavė merginai, o ši atidavė savo motinai.
29 Jono mokiniai apie tai išgirdę atėjo, pasiėmė jo palaikus ir palaidojo kape.
30 Sugrįžę pas Jėzų, apaštalai papasakojo jam visa, ką nuveikė ir ko mokė.+
31 Jis tarė jiems: „Eime vieni į nuošalią vietą truputį pailsėti.“+ Mat ateidavo ir išeidavo daug žmonių, ir jie neturėjo laiko nė pavalgyti.
32 Tad visi sėdo į valtį ir išplaukė į nuošalią vietą pabūti vieni.+
33 Bet žmonės matė juos išplaukiant ir apie tai pasklido žinia. Iš visų miestų žmonės subėgo tenai pirmiau už juos.
34 Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią. Jam pagailo žmonių,+ nes jie buvo lyg avys be piemens,+ ir jis ėmė mokyti juos daugelio dalykų.+
35 Jau buvo vėlus metas, tad jo mokiniai priėję kalbėjo: „Vieta nuošali ir jau vėlyva valanda.+
36 Paleisk žmones, kad nuėję į aplinkinius ūkius ir kaimus nusipirktų pavalgyti.“+
37 Jėzus atsakė: „Jūs duokite jiems valgyti.“ Tada jie paklausė: „Tai mums eiti nupirkti duonos už du šimtus denarų ir pavalgydinti žmones?“+
38 Jis tarė jiems: „Kiek papločių turite? Eikit pažiūrėti.“ Tie patikrinę atsakė: „Penkis. Ir dvi žuvis.“+
39 Jėzus liepė žmonėms susėsti būreliais ant žalios žolės.+
40 Tie susėdo būrys prie būrio, po šimtą ir po penkiasdešimt.
41 Paėmęs tuos penkis papločius ir abi žuvis, jis pažvelgė į dangų ir tarė palaiminimą.+ Tada laužė duoną ir davė mokiniams, kad šie išdalytų žmonėms. Jis padalijo visiems ir abi žuvis.
42 Visi pavalgė iki soties,
43 ir buvo surinkta dvylika pilnų pintinių gabaliukų, neskaitant likusios žuvies.+
44 O valgančių duoną buvo penki tūkstančiai vyrų.
45 Iškart po to Jėzus liepė savo mokiniams sėsti į valtį ir plaukti pirma jo į kitą krantą Betsaidos link, kol jis paleisiąs žmones.+
46 Atsisveikinęs su jais, Jėzus nuėjo į kalną melstis.+
47 Atėjus vakarui valtis buvo vidury ežero, o Jėzus vienas krante.+
48 Jėzus pamatė, kad dėl priešinio vėjo mokiniams labai sunku irtis. Taigi kažkuriuo ketvirtosios nakties sargybos* metu jis atėjo pas juos žengdamas ežero paviršiumi ir dėjosi praeinąs* pro šalį.
49 Pamatę jį einantį vandeniu, mokiniai pagalvojo, kad tai šmėkla, ir ėmė šaukti.
50 Jį išvydę jie visi tiesiog nustėro. Bet Jėzus iškart prabilo: „Drąsiau, čia aš, nebijokite!“+
51 Jis įlipo pas juos į valtį ir vėjas nurimo. Mokiniai negalėjo atsistebėti,
52 mat jie nesuprato, ką reiškia stebuklas, kurį jis buvo padaręs su duona, – jų širdys tebebuvo neimlios.
53 Persikėlę į kitą pusę, į Genezaretą, jie nuleido inkarą.+
54 Vos jiems išlipus iš valties, žmonės Jėzų atpažino.
55 Jie apibėgo apylinkes ir tada visi ėmė neštuvais nešti ligonius ten, kur girdėjo jį esant.
56 Kad ir kur jis užeidavo – į kaimus, miestus ar ūkius, – žmonės turgavietėse guldydavo ligonius. Jie melsdavo, kad Jėzus leistų bent jo drabužio kutus paliesti,+ ir kas tik paliesdavo, išgydavo.
Išnašos
^ Arba „Antros palaidinės“.
^ Mūsų laiku toji sargyba truktų maždaug nuo trečios valandos nakties iki šeštos ryto.
^ Arba „buvo bepraeinąs“.
